Kaip suprasti, kad situacija kurioje nors srityje yra labai ir labai bloga? Kai atsisakoma net viešai vertinti ir lyginti, kokia ta situacija yra.
Švietimo ministerija, skęstanti ankstesnių ministrų sukurtose problemose, sumanė, kad nuo šių metų nebebus viešai pateikiama duomenų apie skirtingų mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų rezultatus. Nes o kam to reikia? Mokyklos esą toliau gaus ir savo padėtį žinos, o daugiau niekam žinoti nereikia. Tėvams nereikia, visuomenei nereikia.
Atsirado net piktdžiugiškų balsų, kad va gerai, nebegalės žurnalas „Reitingai“ mokyklų reitinguoti, kritikuoti. Įgrisęs gerai daug kam švietimo polipuose Gintaras Sarafinas su savo reitingais.
Metų metus kalbame apie tragiškus egzaminų rezultatus, apie gausėjančius neišlaikymus, po to apie mažinamas karteles, dėl ko išlaikančių fiktyviai padaugėja, galiausiai apie prastus mūsų moksleivių rezultatus tarptautiniuose standartizuotuose tyrimuose. Bėda yra, ji baisi. Jos paslėpti nei reikia, nei galima. Bandymai nutylėti skaičius (tegu ne visus, pradžiai dalį) tik gilins problemą ir tolins jos sprendimą.
Pastarąjį dešimtmetį korektiškumas ir woke ideologija daug kur Vakaruose įvedė marazmą, jog mokyklose vaikai varžybose ir konkursuose nebegauna vietų, visi laimėtojai, visi šaunuoliai, nes dalyvavo. Jeigu skirstysi į vietas ir reitingus, įskaudinsi visus, kas nėra laimėtojai. Sunku sugalvoti labiau degraduoti skatinantį mąstymą. Dabar jis įvedamas ir mūsų švietimo sistemoje.
Nereikia ir sakyti, Nacionalinis susivienijimas to neleis, nuasmeninti egzaminų rezultatai bus vieši, mokymo įstaigos reitinguojamos. Metodikas visada galima ir reikia tobulinti, bet slėptis ne išeitis.
Politinė reklama.
