Referendumų dėl daugybinės pilietybės reikia rengti tiek, kad piliečiai pagaliau nubalsuotų taip, kaip kažkam reikia.
Mano bent jau esminis argumentas ir logika yra tokia: valstybės tikslas yra išsaugoti savo piliečius ne tik pagal faktą, bet išsaugoti juos Lietuvoje. Taigi visos pastangos turi būti skirtos tam, kad jie iš Lietuvos neišvyktų.
Kartais žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kai jam reikia dvigubos pilietybės, tačiau jis turi natūralizuotis kitoje šalyje ir gauti tos šalies pilietybę. Tai ilgas 7 -10 metų procesas. Po to seka kalbos reikalavimai, valandas klausinėjimo apie konstituciją, netgi kultūrines normas…, ir visa tai daroma ne tam, kad norintis natūralizuotis kitoje šalyje, grįžtų savo šalį.
Sociologinis faktas toks, kad jei žmogus gyvena kitur, rinkdamasis naudą, darydamas sąmoningą laisvą apsisprendimą dėl kitos šalies pilietybės įgijimo, juo mažiau šansų, kad jis į Lietuvą sugrįš.
Jo tikrai niekas nesmerkia, kad įsigijo kitos šalies pilietybę, tačiau jisai turi suprasti, kad jia renkasi sąmoningai gyvenimą kitur…
Valstybė neturėtų sudaryti papildomų paskatų, kad štai, žiūrėk, eikit šituo keliu, kurkit gyvenimą kitur, nes jūs nieko neprarasite štai jums popierius…
Šitas egzistuojantis apribojimas man yra logiškai susijęs su tuo, kad jis taikomas tiems, kurie pasirinko, apsisprendė ir įgijo kitos šalies pilietybę, sąmoningi praradę Lietuvos pilietybę….
Nuskambėjo dalykų, kuriems negalėjau pritarti. Pvz., apie karinę tarnybą. Kol kas negirdėjau atsakymo dėl situacijos, jei, tarkim, neduok Dieve, prasideda karas: kaip kitos šalies, kuri nenori dalyvauti konflikte, dvigubas pilietis būtų mobilizuojamas Lietuvai ginti. Kurią pilietybę jis tuomet pasirinktų?
Šiandien matome, kad Austrija, Vokietija, Prancūzija yra linkusios kaip įmanoma greičiau atstatyti jei ne draugiškus, tai bent verslo santykius su Rusiją. Jos nenori eskaluoti karo, kad jis peržengtų NATO sienas. Tačiau, jei ir Lietuva tai neišvengiamai atsidurtų tame kare, ar Lietuvos/Vokietijos arba Lietuvos/Prancūzijos pilietis būtų laisvas vykti į Lietuvą ir ją ginti?
Tai toks aspektas dėl gynybos…
Dažnai girdžiu, kad pilietybės formuoja ne tik teisinį, su kuo sutinku, bet ir moralinį ryšį su šalimi. Kaip tuomet yra su moraliniu ryšiu su šalimi, kurioje siekiama natūralizuotis? Nejau lietuvis, tarkime, Prancūzijoje ar Vokietijoje gavęs tų šalių pilietybę, nesukuria moralinio ryšio su jomis? Kur tas moralinis ryšys traukia žmogų? Gal viskas yra atvirkščiai?
Visas garso įrašas ČIA.
Kam apskritai tas nereikalingas dirbtinas šaršalas dėl dvejopos, dviveidės pilietybės, jei žmogus tik laikinai prarado Lietuvos pilietybę? Juk sugrįžęs be trukdžių ją atgaus!
Turiu štai kokį siūlymą: įtraukti į referendumą klausimą, ar nereikėtų užkirsti kelią antrą kartą kandidatuoti į Seimą tiems jo nariams, kas agituoja ir rengia referendumus dėl dvejopos pilietybės, tiems, kas savo iniciatyvomis laužo ištikimybės Lietuvos Konstitucijai priesaiką?