Šį Vėlinių savaitgalį vieno nepaprasto jauno žmogaus – dar moksleivio! – iniciatyva aplankėme vieną nepaprastą seną žmogų – partizaną Joną Kadžionį.
Jonas papasakojo daug gražių dalykų apie smetoninę Lietuvą ir baisių dalykų apie pokarį, pasidalino liūdesiu ir viltim dėl šiandienos Lietuvos.
Pasijuokė iš absurdo, kaip Lietuvos naikintojų (paties žodžiai) buvo bandoma nurašyti ir senatve paaiškinti jo garsią ir daug kam drebulį sukėlusią kalbą Seime atsiimant Laisvės premiją. O tada pasiūlė aplankyti Anykščių rajone išsibarsčiusias jo brolių partizanų žūties vietas. Taip ir padarėm.
Ir Jonas aplankė buvusius bendražygius, ir mes sužinojome jų istorijas. Čia žuvo du, čia žuvo vienas, čia susisprogdino išduotas pirkioje, čia žuvo vidury lauko, tad kryželis pakelėje stovi.
Kavarske kryželių daugiausia, prieš kelis metus dalyvavau ten juos pastačius ir šventinant su vyskupu Jonas Kauneckas.
Jonas Kadžionis yra savo lėšomis pastatęs apie 80 tokių atminimo kryželių žuvusiems bendražygiams. Kaip pats sako, kiekvienas paminklas ir aukai pagarbą atiduoda, ir atmintį perduoda, rodo gyviesiems, kad šita valstybė atsimena. Bėda, dažnai ne valstybė atsimena.
Atsimena ir santaupas paminklais verčia tokie šventi žmonės kaip Jonas Kadžionis. Jonas Kadžionis-Bėda.
Ilgiausių jam metų. Pas ginklo brolius dar nesiruošia, nebedaug liko, kol švęsim šimtą.
