Praėjusią savaitę Seime priimta nemažai sprendimų, kuriuos laikau žalingais Lietuvai ir teisingumo principams. Vienas jų, dar nepakomentuotas, yra tolesnis antrojo jūrinio vėjo jėgainių parko vystymas. Balsavau prieš šį projektą, nors jame pagerintos vystymo konkurso sąlygos.
Ir aš, ir Nacionalinis susivienijimas manome, kad valstybės subsidijuojamas atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas apskritai nėra teisinga ir ilgame laikotarpyje perspektyvi energetinės politikos kryptis. Vėjo jėgainės skinasi kelią Europos Sąjungoje paramos dėka, tačiau tiek jūroje, tiek sausumoje jos kelia nemažų gamtosauginių iššūkių (didiesiems paukščiams, šikšnosparniams ir ne tik). Tuo tarpu finansiškai vėjo jėgainės tampa konkurencingos tik tada, kai valstybė (o tiksliau – mes savo mokesčiais) paremiame jėgainių vystymo projektus, tokiu būdu projekto vystytojams leisdami pigiau pardavinėti ir pagamintą elektros energiją.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai palyginti neblogai pažengė vystant generavimo pajėgumus ir gali tarnauti kaip neblogas priedas šalies elektros gamyboje. Tačiau ši gamyba nėra stabili, atsinaujinančių integracija į tinklą vis labiau brangsta, o nepučiant vėjui ir nešviečiant saulei atsiranda tokios elektros energijos stygius, tad įjungiamos iškastiniu kuru varomo elektrinės, kurios neproporcingai išbrangina energijos gamybą.
Ilgoje perspektyvoje matomas milžiniškas elektros poreikio augimas, kurį sukėlė ir ateityje toliau kels technologinė pažanga (IT centrai, dirbtinis intelektas ir kt.). Šiame kontekste gali skambėti baisiai, bet ištarti verta – stabiliausiai, efektyviausiai ir švariausiai patenkinti šį poreikį galės tik branduolinė energetika. Šiandien ji turi daug mažiau lobistų, tad apie ją daugiausiai kalba jos konkurentų – vėjo ir saulės – atstovai. Kad branduolinė tendencija įgauna pagreitį ir Europos Sąjungoje įrodo Belgija, kuri atšaukė sprendimą palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos. O taip pat ir Italija, kuri siekia iki 2030 grįžti prie atominės energetikos.
Technologijos nestovi vietoje ir šiandien statydami vėjo jėgainių parkus Lietuvoje šokame į nuvažiuojantį traukinį ir vystome jau vakar dienos technologijas. Deja. Nors tą aiškinti šiandien sudėtinga, padorumas reikalauja. Todėl balsavau prieš antrąjį jūrinį parką ir laikysiuosi tokios pat pozicijos ir ateityje.
Vėjo ir saulės elektrines būtina apjungti su hidro akumuliacinėmis… su termoakumuliacija…
Bet ką čia dėstyti, kai proto poreikio nėra.
Kadangi vėjo ir saulės energetika pasižymi galingumo svyravimais, papildymui tinka staigiai įjungiamos ir išjungiamos hidro ir šiluminės elektrinės, o ne branduolinės, kurioms būdinga pastovi elektros gamyba. O jūros parkai paprasčiausiai bjauroja jūrą. Kodėl nestatyti išilgai pagrindinių transporto magistralių sausumoje?
Pritariu Sinicai.