Vytautas Sinica. Grynieji turi likti

Nežinau, kodėl reikia įrodinėti kai kuriuos akivaizdžius dalykus, bet reikia. Europos Sąjungoje vis daugiau diskusijų apie grynųjų atsisakymą, nes jie neva sudaro sąlygas šesėliui ir korupcijai. Sudaro. Žinot, kas dar sudaro tas sąlygas? Žmogaus laisva valia rinktis daryti gera ir bloga.

Kur lenkiu? Visa grynųjų atsisakymo politika, dangstoma skaidrumo siekiu, remiasi ta pačia logika, kaip ir vaikų atiminėjimo politika. Ji laiko visus gyventojus potencialiais nusikaltėliais ir visiems sukuria nepatogesnes ar net prigimčiai prieštaraujančias gyvenimo sąlygas, kad tik sumažintų grėsmę, kad žmonės nusikals. Pamenate, kaip visiems reikėjo „išmokti“ auklėti vaikus, nes narkomanas patėvis įmetė sugyventinės vaiką į šulinį? Čia tas pats. Niekas nesiginčija, kad yra korupcijos problema. Bet ją spręsti, visiems nekaltiems keičiant gyvenimo sąlygas, yra didesnė žala nei nauda.

Viskas keičiasi iš esmės, kai visa visuomenė turi gyventi kiek kitaip, kad mažam procentui nusikalstančių būtų sunkiau nusikalsti.

Ir tuo jokia prasme nesakau, kad nereikia bausti už nusikaltimus ar jų stabdyti. Reikia. Bet Matuko reformos ar grynųjų atsisakymo logika yra radikaliai priešinga tradiciniam suvokimui, kai egzistuoja bausmės, neteisėta veikla ir valstybės bei šeimos ugdymas tos neteisėtos veiklos vengti. Viskas keičiasi iš esmės, kai visa visuomenė turi gyventi kiek kitaip, kad mažam procentui nusikalstančių būtų sunkiau nusikalsti.

Kokia ta grynųjų atsisakymo žala? Štai Rūta Mikelkevičiūtė rašo apie akivaizdžiausią iš jų – tampame priklausomi. Neturi grynųjų arba jie išvis nebecirkuliuoja, ir nebe nuo tavęs priklauso, ar galėsi momentu x naudotis savo pinigais.

Bet priklausomybė dar didesnė. Nuosekliai įstatymais judama prie to, kad gyventojai kuo labiau priklausytų nuo bankų paslaugų, ko esminė išraiška yra pareiga gauti pajamas į banko sąskaitą. Tačiau tuo pačiu metu nėra jokių reikalavimų bankams užtikrinti savo paslaugas. Jie gali atsisakyti jas teikti dėl politizuotų priežasčių, kaip atsitiko ne vienam viešam asmeniui, jie gali stabdyti pervedimus, jie gali nuolatos branginti paslaugas (ką ir daro). Rinkoje normalu, kad kainos keičiasi iki to, kiek sutinka mokėti vartotojai. Bet jeigu paslaugą pirkti privaloma (o bankų paslaugomis naudotis privaloma!), tai nebėra rinka. Jeigu valstybė radikaliai kišasi, paversdama paslaugą privaloma, ji turi ir radikaliai kištis, užtikrindama jos tiekimą mažiausiais kaštais. Tas pats galioja ir yra, rodos, net lengviau suprantama, kalbant apie dalykus, kurie objektyviai būtini. Kaip elektra.

Bet yra ir kitas aspektas. Kontrolė. Visiška priklausomybė nuo elektroninių atsiskaitymų reiškia ir visišką jūsų išlaidų ir vartojimo įpročių sekimą. Tūlas lietuvis, pastebėjau, privatumo nevertina, ir gali net paklausti, kam jis man, jei nieko blogo nedarau. Betgi laisvam žmogui privatumas vertybė savaime, nes ne viską norime ir ne viską priklauso atskleisti kitiems. Net kai tai teisėta ir teisinga.

Maža sekti, ką vartojate, visiškai skaitmenizavus pinigus, nelieka jokių kliūčių, spręsti, ką jums vartoti.

Technologijas su finansine kontrole sujungiančios šalys tuo klausimu nuėjo labai toli. Štai Kinijoje socialiniai kreditai (valdžios balai už jos pageidaujamą elgesį) lemia, ką ir iš ko galite pirkti, kur ir kuo keliauti, kokias ir kam paskolas imti ir t. t. Centrinių bankų skaitmeninės valiutos tam tobulai tinka. Jos nėra tik sąskaita banke, nes jas galima programuoti, priskirianti panaudojimo sąlygas. Sąlygas, kam, iš ko ir už kiek galima leisti tokius pinigus. Pavyzdžiui, už 500 skaitmeninių eurų, bet tik mažai kaloringai produkcijai ir tik iš žalumo / tvarumo sertifikatą turinčių tiekėjų. Šoninės ar jautienos pirkti negalima, nes valstybė ir tokio vartojimo neskatina, o ir gyvulininkystė netvaru. Žodžiu, kaip kuponai, ne pinigai. Nes tikrus pinigus vartoji kaip nori.

Aišku, skeptikui tai skamba kaip fantazija, bet viskas taip skamba, kol neatsitinka. Kinijoje jau atsitiko, Europos Sąjungoje jau numatyta. Žinoma, visos kalbos apie skaitmeninio euro įvedimą apsiriboja jo įvedimu, bet ne programavimu konkrečiam panaudojimui. Tačiau visi, kartojantys, kad taip nebus, neneigia, kad tai iš principo įmanoma. Nes meluotų. Nes įmanoma. Ir visa žmonijos istorija moko, kad kontrolės pagunda jokiai valdžiai ne per maža.

Todėl kas prasideda nuo tariamos kovos su korupcija, kai išdrįsti žiūrėti į visumą ir logines tendencijų išvadas, baigiasi valdžios kišimusi, ko ir kiek vartoti už savo „pinigus“. Grynųjų atsisakymas yra tik pirmas žingsnis šiame kelyje, bet ir jo žengti jokiu būdu negalima. O ES institucijose būtina kovoti prieš ECB skaitmeninio euro įvedimą. Nereikia ir sakyti, Nacionalinis susivienijimas atstovautų šią poziciją.

Politinė reklama, kaip kitaip. Pasirašykite už mūsų teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose birželio 9 dieną. Apsibrėžkit tą datą.

ČIA mano laidelė šia tema.