Premjeras pasakė, kad taip – pirma geresni mokinių rezultatai, tada algos. Žinau, kad premjero patarėja sakė, jog tokių žodžių nėra buvę, jie žiniasklaidos sukurti.
Negaliu atmesti, nebūtų toks pirmas kartas. Bet net jei tai ‘antis’, ji duoda progą ir dėmesį pakalbėti apie mokytojų būklę.
Mokytojų reikalaujamam algų kėlimui reikia 50 milijonų, premjeras su ŠMM iš finansų ministerijos, pasak mokytojų profsąjungos, išsidera penkis… 🙂 mokytojo užduočiai visuomenėje esant vos ne pačiai svarbiausiai, o profesijos prestižui – vienam mažiausių, kyla skubus ir milžiniškas poreikis paversti pedagoginį darbą patraukliu. Kaip? Aurimas Perednis laidoje ta tema pasisakė ir mano istorikas Paulius Bakanas.
Tuo tarpu mano receptas buvo ir lieka iš 4 punktų:
1) kaip įprasta Europoje, maždaug bent perpus už vidutinę didesnės algos (pabrėžiu, nepriklausomai nuo BVP ir algų vidurkio, mokytojus įprasta apmokėti daugiau nei vidutine alga), taigi Lietuvos atveju 900-1000 į rankas (ne, nejuokauju);
2) naikinama biurokratija ir popierizmas, rodantis smulkmenišką kontrolę, nepasitikėjimą mokytojais ir suryjantis begalybę jų laiko, už kurį niekas papildomai nemoka;
3) grąžintas mokytojo drausmės monopolis – galima diskutuoti apie priemones ir raudonas linijas, bet mokytojo žodis turi būti paskutinis ir šventas, santykyje ne tik su vaikučiais pabiručiais, bet ir su jų viską žinančiais tėveliais.
Žinau ne vieną mokytoją, kuri keitė darbo vietą tiesiog neapsikentusi nuolatos savo vaikų ginti lakstančių supermamyčių. Tėvai nebeauklėja vaikų (atskira plati tema) ir po to su tais neauklėtais vaikais priversti dirbti mokytojai. politikai negali pakeisti tėvų, bet turi sudaryti sąlygas mokytojams. Geroji praktika iš Suomijos – už viską, kas vaikams nutinka mokykloje, atsako tėvai, ne mokytojai. Sakysite neįmanoma atsakyti? Iš tiesų. Bet prie tokios tvarkos, kai nebėra ko kaltinti ir kam skųstis, tėvai pradeda daug griežčiau auklėti vaikus ir rūpintis jų elgesiu.
4) laisvė protingose ribose (vėlgi, diskusijų klausimas) rinktis mokymo metodus, priemones, ‘stilių’, kartu prisiimant riziką ir pareigą keisti metodus, jei juos seka prasti rezultatai.
Apibendrintai – darbo svarbą ir atsakomybę atitinkanti alga ir kuo daigiau pasitikėjimo mokyme, drausminime ir atsiskaityme.
Sukurkite šias sąlygas ir nereikės net viešųjų ryšių kampanijos profesijai populiarinti. Kaip dabar mokiniai mato mokytojo vietą ir iš jo šaiposi, taip ir pradės sveikai pavydėti.
Veidalnygė
