
Nežinia kelintą kartą atvirai parodžiusį neapykantą Lietuvai ir viešai pasityčiojusį iš jos karžygio Klaipėdos Tarybos narį užgriuvo „net“ paties A. Tapino kelta masinio pasipiktinimo banga.
Šį kartą rūstybė tokia didelė, kad pagarsėjusiam „vatnikui“ išdrįsta – koks žygdarbis! – net skelbti apkaltą. Būtų juokinga, jeigu nebūtų neramu ir koktu.
Juk tai ne kas kita, o dar vienas parodomasis ir grynai teatrališkas tariamo pasipiktinimo „vatnikais“ protrūkis, patvirtinantis, jog Lietuvos valstybės – nėra. Šitaip keliamų tokių pasipiktinimo audrų tikroji paskirtis yra viena – nukreipti dėmesį nuo „vatnikiškumo“ reiškinio esmės ir nuslėpti jo priežastis, mastą, galiausiai – iš tiesų pavojingiausias, bet niekada neįvardijamas „vatnininkystės“ atmainas.
Atidžiai įsiskaitykime į šį straipsnį.
Jame kaip tik ir galima susipažinti su į oficialią klasifikaciją dar neįtraukto „vatnikų“ porūšio atstovu. Šiam porūšiui būtina duoti vardą: tai „eurovatniko“ egzempliorius. Skirti ir klasifikuoti tokį porūšį – pagrįsta ir prasminga. Juk „vatnikiškumo“ esmė ir jį atpažinti leidžiantis skiriamasis bruožas – ne trauka ar stūma į Rytus ar Vakarus, meilė ar neapykanta Putinui ir Junckeriui. „Vatnikiškumo“ esmė – savo valstybės nevertinimas ar net jos idėjos neigimas.
O kas yra tas „eurovatnikas“ ir kaip jį atpažinti, puikiai atskleidžia įvykių Klaipėdoje kontekstas. Rusiškąjį „vatniką“ miltais „pavaišinęs“ karštas Lietuvos patriotas ir tariamas „antivatnikas“ pasirodė esąs Liberalų sąjūdžio atstovas miesto Taryboje – lyg tyčia tos pačios partijos, kuri yra sudariusi koaliciją su antivalstybinių nuostatų neslepiančiu Rusų aljansu.
Žavinga, ar ne? O toks pat liberalus kito miesto meras lyg niekur nieko siunčia vaikus į Rytus įkvėpti autentiškos „rusiškojo pasaulio“ dvasios.
Priešybės sutampa. V. Titovas yra „vatnikas“, nes nepajėgia, o ir nenori, susitaikyti su tuo, kad Lietuva – valstybė. Jam tos valstybės nereikia. Jis paprasčiausiai jos nekenčia, nes Lietuva jo vaizduotėje – tik Rusijos imperijos provincija. Šiaurės vakarų kraštas.
Liberalieji „eurovatnikai“ triukšmingai piktinasi rusiškaisiais „vatnikais“ ir juos smerkia. O kartu yra jų dvasiniai broliai ir bendraminčiai. Juk Lietuvos valstybės jiems nereikia lygiai tiek pat. Tautos nėra – yra tik privačių interesų bet kokioje valstybėje turintys netrukdomai siekti individai.
Atiduokime ES paskutinius valstybės suverenumo likučius – teisę tvarkyti net socialinius, kultūros ir švietimo reikalus. Lietuva turi tapti ES savivaldybe – štai koks A. Kubiliaus pasiūlytas ES „eurofederacinės“ pertvarkos idealas. Tai – grynai „eurovatnikiška“ Lietuvos ateities vizija.
Fantastiškas pasirinkimas: Rusijos Šiaurės vakarų kraštas ar ES Vidurio (gal Šiaurės?) rytų regionas? Jeigu individo laisvei užtikrinti sava valstybė nebūtina, kaip teigia liberalieji LLS ir TS-LKD „eurovatnikai“, tai iš principo teisūs ir prorusiškieji „vatnikai“, teigiantys, kad tą laisvę gali užtikrinti ir Putinas: juk okupavęs ir aneksavęs Lietuvą jis greičiausiai nesikėsintų į vienintelę „eurovatnikams“ suvokiamą laisvės formą – šventą ir neliečiamą individo privačios nuosavybės teisę.
Ši valstybės pamatus kasdien ardanti „vatnikų“ ir „eurovatnikų“ mentalinė sąsaja – ne vaizduotės pramanas. Vienus ir kitus saistantis ryšys – įsitikinimas, kad Lietuva negali ir neturi teisės būti valstybė – seniai materializavosi mūsų politinio gyvenimo tikrovėje.
Patriotiškomis ir provakarietiškomis besiskelbiančių politinių jėgų „pragmatiškos“ koalicijos su atvirai antvalstybiniais gaivalais seniai tapo kasdienybe ir laikomos norma.
„Vatnikai“ jaučia ir yra puikiai perpratę, kas iš tiesų slepiasi po skambiomis „eurovatnikų“ deklaracijomis – todėl kasdien drąsėja ir veikia vis atviriau bei įžūliau. Jie žino – garsiai šaukdami, kad reikia kuo toliau ir greičiau nuplaukti į Vakarus, lietuviškieji „eurovatnikai“ valstybės laivo bures nepastebimai kreipia Rytų link.
Lietuva kartoja Kolumbo kelionę: tarsi norėjo ir manė plaukiąs į Indiją, bet atsidūrė Vakarų Indijoje…







Sutinku su autorium, kuris yra krislas akyse ir rytų, ir vakarų krypčių vatnikams (Mano galva jis galėtų būti Lietuvos prezidentu- net geresniu negu D. Grybauskaitė). Prie jų galima priskirti ir daugelį politikų, kurie 29-tus metus griauna Lietuvos nepriklausomybę. Tas griovimas pasireiškia viešo intereso nepaisymu (Šitai aš įžiūrėjau) aprašytu P. Gylio straipsnyje Valstybė”: holistai „už”, liberalai „prieš”. Straipsniai ir Lietuvos realijos man priminė sovietmečio laikų, diskriminuojantį vieną šiaurės tautelę, anekdotą. Jos atstovo- sūnaus, sugrįžusio iš sovietinės kariuomenės, tėvas klausia, ar jis ten buvo pats kvailiausias. Šis atsakė, kad ne, mat tan buvo vienas kareivis iš Kaukazo dar kvailesnis, mat jį tris metus laikė moterimi. Lietuvos realijos anekdotą primena tuo, kad aš klausiu savęs: negi mes patys kvailiausi? Vis tiktai nepriklausomybei 28, o valstybė net stadiono neįgali pastatyti. Pagal mane net dviejų karų sugriautai Vokietijai atstatyti, sumoje šitiek daug metų nereikėjo. O kas dėl pasivadinusio Minde komentaro, tai, manau, kad tokie kaip jis, ar tas klaipėdietis per prievarta (juk žiūri į mišką), jei vėl būtų okupacija, būtų irgi sunaikinti. Juk kažkam reiktų ištaisyti valstybės padaryta jos piliečių pasaulėžiūros formavimo broką.
Tai „neįvykusi valstybė” vis dėlto „įvyko”, ar gerbiamas filosofas praregėjo ir pasaulį kitaip mato, ar kitą sapną susapnavo, ar dar kas nors?
Titovas viso labo pasakė tiesą, kad ir nelabai malonią – pokariu Lietuvoje vyko pilietinis karas, buvo nužudyta tūkstančiai taikių gyventojų, taip pat ir dabar partizanais, anksčiau banditais ar miškiniais vadinamų rankomis. Ramanauskas, jei jau save vadu titulavo, už tai kažkiek atsakingas.
O kad tokią mūsų reakcija į TIESĄ – tai filosofas epitetatais ir apdalino. Įdomu, kuriai grupei save priskirtų?
Šio komentaro autoriui reikėtų bent žinoti, kas yra pilietinis karas. Toks gali būt tik laisvoje šalyje. Pvz.,, JAV vyko pilietinis karas, Jį galima vadinti pilietiniu, nes jokia kita valstybė nebuvo tuo metu JAV okupavusi. Ispanijoje taip pat vyko pilietinis karas. Tuo laikotarpiu Ispanija buvo laisva valstybė. Na, o Lietuva? Ar tikrai autorius mano, kad pokariu ji buvo laisva?
Bet nėra abejonės, kad jis tai supranta. Tad kam tokie rašinėjimai?