Pagaliau išeina į areną ir dalykiškai bei drąsiai prabyla patriotiškų ir blaiviai mąstančių jaunų politologų karta.
Išeina pačiu laiku, kai šito labiausiai reikia tautai ir valstybei. D. Petkus teisus: iš tiesų, vėl gyvename Tarybų Sąjungoje. Nors gal kiek patikslinant, ,,europeizuotoje tarybų Lietuvoje“, arba tiesiog eurosovietinėje Lietuvoje, kuri primityvios ideologinės propagandos ir smegenų plovimo mastais neatsilieka nuo anos ar net ją pralenkia.
Tai ypač akivaizdu žiniasklaidoje, gvildenančioje užsienio politikos temas. Kai kurie politologais save tituluojantys jos atstovai maitina visuomenę sovietmečio ,,Vremia“ ir lietuviškosios ,,kaspervizijos“ stiliaus naujienomis ir skelbia straipsnius apie užsienio politiką, visiškai primenančius ,,Pravdos“ arba ,,Tiesos“ vedamuosius.
Ideologinis šių propagandininkų angažuotumas galutinai atsiskleidė išryškėjus naujoms pasaulio politinės raidos tendencijoms. Tautinių politinių jėgų stiprėjimas daugelyje šalių jiems yra realybė, kurią bijoma pripažinti ir karštligiškai stengiamasi ją nuslėpti. Užuot profesionaliai analizavus gelmines vykstančių pokyčių priežastis ir mėginus numatyti jų ilgalaikius padarinius, begėdiškai meluojama.
Nėra jokio pagrindo ir visai nebūtina aklai žavėtis D. Trumpu arba išdidžių ir maištingų Vidurio Europos šalių vadovais. Tačiau neįmanoma nepastebėti, kad jie akyse keičia pasaulio geopolitinės raidos kryptį. Fukuyamiškoji globalistinė neoliberalizmo triumfo vizija žlunga. Keičiasi pasaulio tvarka, kurioje privalės rasti savo vietą ir Lietuva, jeigu norime išlikti kaip tauta ir valstybė.
Sprendžiant egzistenciškai svarbų galvosūkį – kaip tai padaryti? – politikos mokslininkų indėlis turėtų būti didžiausias ir lemtingai svarbus. Tačiau D. Petkaus straipsnyje minimam p. V. Pugačiauskui arba V. Sinicos straipsnyje pagrįstai kritikuotam p. M. Laurinavičiui tokie ,,mažmožiai“ kaip Lietuvos likimas nerūpi. Jiems kur kas svarbiau ir toliau ideologiškai bei propagandiškai aptarnauti moraliai bankrutavusią ir politiškai žlungančią H. Clinton ir J.-C. Junckerio atstovaujamą globalistinę-rinkinę pasaulio tvarką.
Tokia šių ir panašių politologų-propagandininkų pozicija yra savaip nuosekli ir neišvengiama. Jie atstovauja ant sovietinių pamatų skubiai suręstam posąjūdiniam lietuviškajam politikos mokslui.
Šio mokslo pagrindus klojo iškabas skubiai pakeitę ,,mokslinio komunizmo“ ir KPSS istorijos ,,asai“, kurie ne tik nebuvo pratę, bet ir nesugebėjo, o iš tikrųjų net ir neįsivaizdavo, jog apskritai galima mąstyti apie politiką – taip pat ir užsienio politiką – lietuvių tautos ir valstybės interesų kategorijomis.
Taip, pasikeitus laikams ir valdžioms jie nusigręžė nuo vieno šeimininko – politiniu ir intelektualiniu orientyru buvusios Maskvos, geležine ranka brėžusios jų ideologizuotų ,,mokslinių tyrimų“ gaires. Bet ne tam, kad atsigręžtų į Lietuvą: sugebėjimas gyventi be šeimininko jau buvo negrįžtamai prarastas. Sovietų pastangos išsiugdyti ištikimus tarnus davė vaisių ir nedingo be pėdsako: poreikis ieškoti kito šeimininko, o jį suradus nuolankiai tarnauti įsišaknijo gal net genetiniu lygmeniu. Jį paveldėjo ir perėmė Maskvos tarnų mokiniai. Todėl taip lengvai buvo vėl atsidurta tarybų Lietuvoje – juk iš jos net nemėginta ištrūkti.
Pasikeitė tik ideologinės iškabos ir vertinamieji ženklai – jie buvo paprasčiausiai apversti sukeičiant jų reikšmes. Pasikeitė tik tai, kad šnekas apie kiaurai supuvusius ir tuoj tuoj žlugsiančius Vakarus pakeitė šnekos apie beviltiškai supuvusią ir jei ne rytoj, tai tikrai poryt subyrėsiančią Rusiją. Grobuoniško Vakarų imperializmo baubą pakeitė revanšistinio Rusijos imperializmo baidyklė.
Taip, Rusijos grėsmė ne pramanyta. Ji nuolat didėja. Tačiau, užuot galvojus, ką šioje situacijoje reikėtų daryti Lietuvai ir ieškojus sąlyčio bei tarpusavio supratimo taškų su šalies saugumą galinčiais laiduoti ar bent jį sustiprinti naujais šalių vadovais ar jose iškilusiomis naujomis politinėmis jėgomis, toliau uoliai tarnaujama politiškai pralaimėjusiems vakarykščiams šeimininkams. Naiviai tikintis, kad jie sugrįš į valdžią, ciniškai pilama milžiniška propagandinio melo ir smulkmeniškai pagiežingo ir niekingo šmeižto lavina ant galvų tų, nuo kurių politinių sprendimų lemiamai priklauso pats Lietuvos valstybės išlikimas ir ateitis. Ir vėl einama sovietinių mokytojų pramintu keliu: šie taip pat iki galo tarnavo Kremliaus valdovams ir iki pat komunistinės imperijos kracho akimirkos spinduliavo tikėjimu šviesia SSRS ir komunizmo statybos ateitimi.
Tokia nuo nacionalinių interesų atsaistyta politologija Lietuvai jau yra neleistina prabanga. Didėjančios geopolitinės sumaišties ir augančių saugumo grėsmių sąlygomis šalies užsienio ir saugumo politika nebegali būti grindžiama vaiduoklišku nespėjusių išsisklaidyti, bet jau mirusių ideologinių iliuzijų sapnu.
Apie tai ir kalba jaunoji mūsų politologų karta. Kosmetiškai perdažytas sovietinis politikos mokslas Lietuvai padėti jau niekaip nebegali. Vis tvirčiau skambantis šios išsilavinusios ir patriotiškos kartos balsas teikia vilčių, kad lietuviškasis politikos mokslas pagaliau atsigręš į Lietuvą ir visapusiškai atsinaujins. Juk jo tikroji misija – tapti ir būti intelektualiniu tautos ir valstybės skydu.
