Galutinai apsisprendžiau tai padaryti sužinojęs Ispanijos rinkimų rezultatus. Nėra net menkiausių abejonių – po gegužės 26 d. ES neatpažįstamai pasikeis. Aišku, galima apsimesti, kad nieko nevyksta ir/arba toliau kartoti ideologinę mantrą apie tarsi iš niekur išdygusią autoritarinių ir populistinių nacionalizmų bangą. Ir tikėti, kad be rimtų priežasčių atsiradusi, ji savaime nuslūgs, ir viskas sugrįš į senas vėžes. Nieko naujo: 1989 m. net po Baltijos kelio gal net didesnei Lietuvos visuomenės daliai buvo pernelyg sunku įsivaizduoti ir patikėti, kad tai pabaiga. Imperijos žlugimas atrodė visiškai neįtikėtinas. Prabilęs apie tai galėjai būti įtartas kliedįs.
Juo labiau tuo sunku patikėti dabar. Bet vis dėlto patikėti būtų išmintingiau. Prieš trisdešimt metų estai mus pralenkė, pirmieji sukurdami savo judėjimą. Tai kartojasi: jų vyriausybėje ,,nacionalistai” gavo penkis portfelius. Ir neįvyko jokio žemės drebėjimo. Ši vyriausybė ramiai dirba.
Žvelgiant politologiškai, tai natūralu ir neišvengiama: tautinių ir valstybinių sąjūdžių pakilimas Europoje yra ne koks nors proto aptemimo rezultatas. Tai viso labo atsakas į ES, paverstos globalaus ekonominio valdymo sistemą ir įrankiu, neadekvatumą ir neveiksnumą. Nacionalinė valstybė yra politinės organizacijos forma, kuri, nepaisant trūkumų, buvo gana veiksminga.
Bet svarbiausia – iki šiol nėra atrasta ir pasiūlyta jokios nors kiek realios jos alternatyvos. Gilėjančios ES krizės sąlygomis vien šito užteko, kad atgimtų jos idėja. Visoje Europoje vykstantis tautinių politinių jėgų grįžimas į valdžią reiškia tik tai: šios šalys iš anksto ruošiasi galimai ES, kaip moraliai ir politiškai bankrutavusios valdymo sistemos, griūčiai ir artėjančiai geopolitinei sumaiščiai.
Tik ne Lietuva – mūsų visuomenės tautinė ir valstybinė savivoka snaudžia ir bendrame VRE fone, švelnai tariant, atrodo varganai. Tarsi būtų sugrįžta į būklę iki XIX a. Atgimimo.
Vėl smarkiai vėluojama. Nuo šviesuomenės smarkiai priklauso, ar spėsime pabusti. Alternatyva aiški: domėtis tik kultūra ir atsainiai žvelgti į politiką kaip niekingą užsiėmimą, arba kultūrinę veiklą derinti su aiškiomis valstybinėmis nuostatomis.
Būtų geriau derinti. Priešingu atveju tik aplinkybių ir laiko klausimas, kada dabar vykdomą misiją užsiimti europinių vertybių sklaida teks pakeisti kilniu ,,russkij mir” idėjos aukštinimo ir propagavimo darbu.
Būčiau laimingas, jeigu nereikėtų siuntinėti tokių laiškų. Bet prisiverčiu tai daryti pagalvojęs, kad gal dar ne vėlu ir prasminga kelti klausimą: tai norime išlikti kaip valstybė ar ne?
Politinė padėtis Europoje šį klausimą jau iškėlė. Nuo jo niekur nepasislėpsime. Todėl geriau aiškiai jį suformuluoti patiems sau ir mėginti atsakyti nei laukti, kol jis užklups netikėtai ir nepasiruošusius . Kiekvienas atsakys asmeniškai.
Viena yra neabejotina: šviesuomenės atsakomybės ir įsipareigojimo Lietuvai klausimo išvengti ir nutylėti jau neįmanoma. Mūsų visuomenė tapo viena labiausiai ištautinintų ir išvalstybintų visuomenių Europoje.
Latvijoje ir ypač Estijoje padėtis geresnė – valstybės lygiu skelbiamų ,,globalios Latvijos” ar ,,globalios Estijos” vizijų ten nėra. Todėl šios šalys geriau pasiruošusios atremti laukiančius iššūkius.
Prieš trisdešimt metų Lietuva buvo atsidūrusi sunkioje ir pavojingoje padėtyje. Tada šalį „ištraukė” tautiniam atgimimui ir nacionaliniam išsivadavimui stoję vadovauti inteligentai.
Dabar Lietuvos likimas priklausys nuo to, ar jie prabus ir įstengs tai pakartoti vėl. Neturiu iliuzijų: tada prabudo ne visi. Veikiau mažuma. Bet jų pastangų užteko. Viliuosi, kad tokių rais ir šį kartą. Todėl drįstu trukdyti.
Prabus – rusizmas (prosnutsia).
Mes, lietuviai, turim net tris atitikmenis.
Lietuviškai reikia sakyti: pabus, nubus arba atsibus.