Pradėję kelti šį klausimą ilgai buvome nesuprasti ir net sulaukdavome pašaipų. Susigrąžinti valstybę? Argi jos neturime?
Almanto Stankūno straipsnis yra atsakymas į skeptikų klausimus.
Išoriniais valstybingumo ženklais savo fasadą apkaišiusi teritorija ir tikra valstybė skiriasi kaip naktis nuo dienos.
Teritorijos valdytojai yra tik administratoriai, vadybininkai ir buhalteriai, nuolankiai laukiantys „iš aukščiau“ nuleistų politinių sprendimų. Tikros valstybės vadovai būna politikai, principingai ir drąsiai ginantys savo šalies ir jos piliečių interesus.
Lietuva taps valstybe, kai tos valstybės vėl prireiks jos žmonėms ir šie panorės ją susigrąžinti. Tada bus įmanoma ir kitaip spręsti energetikos, pirmiausia elektros ir šilumos, kainų klausimus. Bet kad šitaip įvyktų, Lietuvos žmonės pirmiausia turėtų susigrąžinti tautinę ir valstybinę jauseną ir suprasti, kad kol jiems nerūpės tokie „nepraktiški“ dalykai, kaip lietuvių kalbos ir istorinės atminties likimas ir jie nematys reikalo jų ginti, tol nebus pokyčių ir „praktiškose“ gyvenimo srityse.
Straipsnio nuoroda ČIA
Labai taiklus pastebėjimas: „Teritorijos valdytojai yra tik administratoriai, vadybininkai ir buhalteriai, nuolankiai laukiantys „iš aukščiau“ nuleistų politinių sprendimų. Tikros valstybės vadovai būna politikai, principingai ir drąsiai ginantys savo šalies ir jos piliečių interesus.”
Praėjusiuose rinkimuose nebuvo jokios galimybės išsirinkti politikus – strategus. Dėl pandemijos žmonės neidavo į susitikimus, buvo neįmanoma jų informuoti apie tai, kas vyksta. Buvo neįmanoma išdėstyti, ką būtinai privalo daryti išrinktieji. Daugelis žmonių sprendė tik pagal tai, ką rodo ir pliurpia televizorius. Todėl ir pateko dvasiniai menkystos, kurie dažnai ten nesuvokia, kokios jų pareigos valstybėje. Bet kaip pakeisti situaciją, kad ji nepasikartotų. Laimei, jau turime dienraštį „Poziciją”. Čia ir turi formuotis piliečių apsisprendimas: jokių „konservatorių”, „liberalų”, „laisviečių”. Reikia suprasti, kad Lietuvoje nėra jokios socialdemokratų partijos: daugumą ten sudaro Blinkevičiūtės tipo „šnekoriai”. Bet ir „nacionalinis susivienijimas” turi keisti požiūrį, tapti TAUTOS SUSIVIENIJIMU”. Jeigu ir vėl aiškinsite, kad nėra su kuo vienytis, liksite prie suskilusios geldos. Yra mokslininkai, pedagogai, medikai, kultūrininkai, tikro verslo žmonės – čia jūsų rezervas.
Tikra tiesa, gerb. Profesoriau. Tai ne valstybė, bet valstybės imitacija, o valdžia net ne klounai, o apsimetėliai klounai. Teatras, cirkas, kuriame visi žiūrovai apiplėšinėjami per patį spektaklį. Žmonės vėpso į lėkštą spektaklį- kasdienį gyvenimą , o valdžiukė, niekam nematant, tuština savo tautiečių kišenes. Valstybės nebėra, jei žmogus yra priverstas išleisti visą algą maistui, būstui ir šeimos gyvybės palaikymui.