Turintis istorijos jausmą ir išsaugojęs praeities atmintį menininkas interviu prabyla apie tai, apie ką net ne kalbėti, o visu balsu šaukti turėtų profesionalūs politikos tyrinėtojai ir apžvalgininkai, o ypač – už Lietuvos saugumą ir išlikimą atsakingi politikai ir aukščiausi valstybės pareigūnai. Jis prabyla apie tiesiog ore tvyrančias, bet atvirai neišsakomas nuojautas ir keistus panašumus tarp paskutiniųjų tarpukario Respublikos gyvavimo metų ir šių dienų.
Visi jaučiame, kad baigiasi palyginti taikus, saugus ir ramus Europos ir pasaulio istorijos tarpsnis. Tą patį jautė ir dėl to nerimavo sąmoningesni prieškario Lietuvos piliečiai. Valdžia stiprino kariuomenę ir ramino visuomenę, kad šalis saugi ir viskas bus gerai. Tačiau tikro ryšio ir pokalbio svarbiausiais Lietuvos gyvenimo ir ateities klausimais tarp piliečių ir valdžios nebuvo.
Dabar taip pat perkama ginkluotė. Tai daryti, žinoma, reikia. Tačiau, kaip ir tada, piliečių ir valdžios dialogo nėra, atvirų ir gilių diskusijų, ką reikėtų daryti patiems ES byrėjimo akivaizdoje ir neturint absoliučiai patikimų NATO teikiamo saugumo garantijų, vis nėra. Visuomenę skaldanti ir poliarizuojanti turtinė ir socialinė atskirtis nemažėja. Kasmet Lietuvą palieka Alytaus dydžio miestas, taigi ir daugybė taip reikalingų krašto gynėjų.
Bevališkumas ir stručio galva smėlyje – turbūt tai sieja 1940 ir 2018 metų Lietuvas, kurias išjudinti iš valios sąstingio ir savimi patenkino neveiklumo bando tik tokių pavienių šviesuolių kaip šis menininkas blaivūs ir nerimastingi balsai. Klausimas tik tas: bus suspėta ar ir vėl pavėluota?
