Nacionalinio susivienijimo bendražygiai dalyvavo Gedulo ir vilties dienos minėjime Naujojoje Vilnioje. Atvyko ne tik prisiminti ir pagerbti tų, kuriems čia prasidėjo kančių kelias ir kurie per tremties vagono langų grotas paskutinį kartą regėjo Lietuvą. Nes juos amžiams priglaudė svetima ir šalta Sibiro žemė.
Atmintis nelygu atminčiai. Būna gyvos ir muziejinės atmintys. Renginys prie Naujojoje Vilnioje stovinčio vagono galėjo tapti tiesiog nekaltai ištremtų ir mirusiųjų paminėjimu. Tai nebūtų buvę gerai. Šie lietuvių tautos sūnūs ir dukros atsidūrė toli nuo Tėvynės atplėšti nuo jos brutalios svetimos jėgos, kentėjo ir mirė tremtyje dėl žiaurios prievartos, išnaudojimo ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Todėl yra taip svarbu išryškinti ir simboliškai įprasminti tokios kančios ir mirties nenormalumą ir ypatingą baisumą. To nepadarius kasmetinės Gedulo ir vilties dienos gali nejučia virsti niekuo neišsiskiriančiais mirusiųjų paminėjimais, arba negyvos muziejinės atminties forma.
NS bendražygiai susirinko į tremtinių kelionės pradžios vietą tam, kad į renginį įneštų gyvos atminties dvelksmą. Susirinko su Trispalvėmis ir partijos vėliavomis. Ne tam, kad pasireklamuotų. Vėliavos plevėsavo kaip pažado ir įsipareigojimo ištremtiesiems ir žuvusiems ženklas: darysime viską, kad tai nepasikartotų ir iš Naujosios Vilnios niekada vėl nepajudėti lietuvių ešelonai.
Šiandien kaip niekada būtina prisiminti ir įsisąmoninti, kaip svarbu dirbti ir kovoti dėl geresnės Lietuvos ateities užuot gyvenus vien skaudžios praeities atsiminimais ir tyliai gedėjus. Čia glūdi gilioji takoskyra tarp praeityje sustingusios muziejinės ir į ateitį nukreiptos veikliai gyvos atminties. Tik ji paverčia praeitį tautos gyvastingumą palaikančia ir ją dideliems žygiams įkvepiančia jėga.
O gyvosios atminties niekada nebūna per daug. Iš tikrųjų jos labai stinga. Reikia ją saugoti ir gaivinti, kad vėl neišsipildytų šie skaudžiai geliantys Poeto žodžiai:
VIENAS kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai…
Tekstas puikiai primena esminį skirtumą tarp gyvosios ir muziejinės atminties. Pastaroji ramiai leidžia tautai grimzti į istorinio gedulo ritualus, o gyvoji – kviečia veikti ir ginti tai, kas dar liko. Trispalvės prie tremtinių vagono Naujojoje Vilnioje šiuo atveju reiškia ne graudulį, o pažadą: kad nauji ešelonai į dvasinį ar kultūrinį Sibirą nebeišriedėtų.
Kaip rašė Nyčė: „Kas per daug žiūri į praeitį, praranda ateitį“. Bet Nyčė taip pat mokė, kad praeitis turi įprasminti veikimą, o ne pateisinti neveiklumą. Būtent to šiandien Lietuvai ir reikia – ne tuščios kalbos apie istoriją, bet valios būti tautai, neleidžiančiai išsitrinti. Jei to nedarysime – „liks netesėti mūsų pažadai“.