Vytautas Radžvilas. Apie laisvus lenkus ir (ne)laisvus lietuvius

Lenkai sukilo ir pakilo. Nepraėjus nei mėnesiui po to, kai perėmusi valdžią neokomunistinė D. Tusko vyriausybė pirmuoju savo veiksmu užsimojo sunaikinti laisvę. Neįmanoma iš likti abejingam ir rimtai nesusimąstyti žvelgiant į Varšuvoje įvykusios masinės protesto prieš gaivinamą diktatūrą akcijos vaizdus.

Protestai vyko ne tik Varšuvoje. Nekyla jokių klausimų: lenkai iš tiesų myli ir gina savo laisvę. O kaip lietuviai? Taigi sukaupkime drąsą ir pamėginkime palyginti:

— Per šaltį iš visų Lenkijos kampelių suvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių – iš tolimiausių vietų. Tokių atstumų Lietuvoje tiesiog nėra. Bet lietuviai niekada nėra šitaip susirinkę ir sunku įsivaizduoti, kad bent galvotų panašiai susiburti;

— Akcija vadinosi – LAISVŲ LENKŲ MARŠAS. Įmanoma įsivaizduoti LAISVŲ LIETUVIŲ MARŠĄ? Klausimas retorinis. Kiek lietuvių gali pasakyti – ,,mes, laisvi lietuviai!”?

— Lenkai suplūdo GINTI LAISVĘ ir stabdyti komunistinę diktatūrą – ne reikalauti iš valdžios didesnių atlyginimų, pensijų ir išmokų. Jie yra praktiški žmonės, bet įstengia suprasti, kas šiuo lemtingu tautai ir valstybei momentu yra svarbiausia. O ar buvo nors vienas lietuvių mėginimas viešai ir sutelktai ginti savo žmogiškąjį orumą – įsitikinimų, sąžinės, žodžio – LAISVĘ?

— NELEISIME IŠDRASKYTI SAVO TĖVYNĖS – tai buvo tiesiai ir tvirtai pasakyta Varšuvoje vykusiame mitinge. Galima įsivaizduoti panašų mitingą LIetuvoje, kuriame būtų garsiai pasakyti tokie ar panašūs žodžiai – NELEISIME IŠDRASKYTI LIETUVOS?

— Varšuvoje garsiai skambėjo dainos žodžiai: KAD LENKIJA BŪTŲ LENKIJA. Kas Lietuvoje rinktųsi protestuoti vardan to, kad LIETUVA BŪTŲ LIETUVA, nors vien dėl emigrantų antplūdžio ji abejingai spoksančių lietuvių akyse kasdien vis labiau darosi ne Lietuva?

Žvelgiant į lenkų protesto veiksmus ir mintyse kylant tik ką išvardytiems palyginamiesiems klausimams savaime apima nerimas ir netikrumas dėl ateities. Iš tikrųjų akivaizdūs lenkų ir lietuvių politinio elgesio skirtumai yra kur kas gilesni ir grėsmingesni, negu gali atrodyti. Pirmiausia jie reiškia fundamentalius abiejų tautų savimonės ir tikrovės suvokimo skirtumus. LENKIJA, TĖVYNĖ, LAISVĖ – lenko sąmonėje tai yra ne miglotos ir niekam neįpareigojančios abstrakcijos, bet gyvos idėjos ir jo giliausios savasties dalis.

Tuo tarpu lietuviui LIETUVA, TĖVYNĖ, LAISVĖ dažniausiai yra abstraktūs ir tušti žodžiai. Stulbinamas ir sukrečiantis lietuvių socialinis ir politinis pasyvumas savaime liudija, kad tie žodžiai lietuvio sąmonėje nėra įsišakniję kaip jo savasties ir tikrovės suvokimo dalis, nes jie neįkvepia ir neskatina veikti, kaip kad lenką pavojaus Lenkijai valandą žadina ir suteikia jėgų kovoti Tėvynės ir Laisvės idėjos.

Platesnis lenko tautinis ir valstybinis akiratis savaime lemia ir platesnį tikrovės suvokimą ta prasme, kad jam artimi ir svarbūs dalykai, kurie lietuviui nerūpi, o iš tiesų paprasčiausiai neegzistuoja. Lenkams rūpi Lenkija ir jos likimas. Protesto mitinge jie griežtai pasmerkė Tusko diktatūrinės klikos totalitarines užmačias. Buvo pasakyta, kad ši klika privalo pasitraukti. Bet pasakyta ne taip, kaip Lietuvoje, kurioje valdančiųjų klano pakeitimas kitu nomenklatūriniu klanu laikomas savaiminiu gėriu ir visų problemų sprendimu. Lenkai pirmiausia ir daugiausia mitinge kalbėjo ne apie valdžios kėdes, bet apie laisvę ir pačios Lenkijos išsaugojimą.

Stebint protesto vaizdus ir klausantis mitingo kalbų darosi akivaizdu, kad būtent lenko tautinė ir valstybinė savivoka iš esmės keičia šalyje vykstančių politinių procesų pobūdį ir kryptį. Lenkijoje iš tiesų egzistuoja viešoji politinio gyvenimo erdvė, kurios konkreti išraiška ir buvo masinis piliečių mitingas. Lietuvoje po rinkimų ,,protestuojama“ kitaip – ne viešojoje erdvėje, ne mitinguojant gatvėse ir aikštėse. Bejėgiškumas ir neviltis ,,iškraunami“ veidaknygėse ir komentarų skiltyse, pasyviai iš šalies stebint ir šaipantis, kaip juokingai ir niekingai ,,ponai“ aiškinasi tarpusavio santykius, ir laukiant kitų rinkimų, per kuriuos turi ateiti ,,gerųjų gelbėtojų“ valdžia. Lietuviai vadovaujasi nuostata, kad ,,tie aukštai valdžioje“ daro ir darys, ką panorėję, o ,,paprasti žmonės“ nieko negali pakeisti.

Žvelgiant į Lenkiją kontrastas rėžia akį. Visiškai akivaizdu, kad po pralaimėtų rinkimų PIS būtų be vargo triuškinamas mechaniniais dabartinės daugumos balsavimais Seime, kuriais būtų įvesta žiniasklaidos kontrolė, o galiausiai neokomunistinė represyvi diktatūra.

jie prisimena, kad yra laisvi lenkai, ir todėl pakilo. Valingai įsikišo į tai, kas Lietuvoje būtų tapę ketverius metus trunkančiu ,,pozicijos“ ir ,,opozicijos“ stumdymosi ir intrigų Seime spektakliu

Jeigu lenkai mąstytų ir elgtųsi kaip lietuviai, jie bejėgiškai skėsčiotų rankomis ir gailiai dūsautų, kad nieko neįmanoma padaryti ir pakeisti. Bet jie prisimena, kad yra laisvi lenkai, ir todėl pakilo. Valingai įsikišo į tai, kas Lietuvoje būtų tapę ketverius metus trunkančiu ,,pozicijos“ ir ,,opozicijos“ stumdymosi ir intrigų Seime spektakliu, ir patys pradėjo keisti įvykių eigą. Jie nelaukia stebuklo iš gelbėtojo Dudos ir nesvajoja apie PIS pergalę per kitus rinkimus, nes supranta, kad nestabdant Tusko klikos tuojau pat, ką nors pakeisti bus vėlu ir neįmanoma. Ir jie parodė savo sutelktą jėgą.

Protesto akcijos atgarsiai nuvilnijo po pasaulį. Jėga išvaikyti šimtatūkstantinę demonstraciją Tuskui būtų moralinė ir politinė savižudybė. Maža to, jis puikiai supranta, kad tokio masto pasipriešinimas gali baigtis tikru sukilimu. Demonstruojantys lenkai neturi politinės valdžios. Bet jie yra reali politinė galia. Ir jau laimi pirmąsias pergales. Teismas vyriausybės įvykdytą visuomeninės žiniasklaidos užgrobimą paskelbė esant neteisėtą. Manyti, kad protesto akcija niekaip neprisidėjo prie tokio sprendimo, nėra pagrindo.

Tačiau yra ir filosofiniai bei antropologiniai skirtumo tarp lenkų ir lietuvių politinio elgesio padariniai. Jie ypač išryškėja aiškinant tuos skirtumus klasikinės politinės teorijos perspektyvoje. Klasikai, ypač Aristotelis, teigia labai aiškiai ir griežtai: žmonės, kurie nesugeba išeiti anapus šeimos ir namų ūkio reikalų, pačiu tuo nesugebėjimu patvirtina, kad stokoja dviejų specifinių žmogiškų galių, skiriančių žmogų nuo gyvūno.

Tos galios – protas ir moralinio sprendimo gebėjimas, siejamas ir su valia. Gyvūnas nemąsto ir nesugeba valingai veikti siekdamas idealių tikslų. Kiek žmogus siekia pratęsti rūšį ir patenkinti medžiaginius poreikius, jis iš esmės yra gamtos dalis. Todėl apsiribodamas tik šeimos ir namų ūkio reikalais jis nepakyla virš gamtinio gyvenimo srities ir tebėra susijęs su gyvūnijos pasauliu. Bet žmogus turi ir protingąją sielą, kuri yra jo giliausio ir tikriausio žmogiškumo buveinė.

Būtent protas ir valia yra du grynai žmogiški gebėjimai, iš tiesų atskiriantys žmogų nuo gyvūno. Filosofija ir politinis gyvenimas yra pagrindiniai šių gebėjimų raiškos būdai ir erdvės. Todėl nekultivuojantis šių gebėjimų, o labiausiai nedalyvaujantis politikoje ir užsidaręs šeimos ir namų ūkio reikaluose laisvas pilietis faktiškai laikomas savotišku gyvūnžmogiu – žmogaus pavidalo būtybe, kurio sieloje vyrauja gyvūniškasis pradas. Tokia yra glaustai ir kiek supaprastintai išdėstyta klasikinio požiūrio į žmogaus prigimtį bei jos raiškos ypatumus esmė.

Tai nėra paprastas ,,pafilosofavimas“ ar niekaip su politikos reikalais nesusijusi teorija. Jos atgarsius galima įžvelgti ir daugelio lenkų požiūryje į XIX a. prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą, o ypač į XX a. išryškėjusius siekius sukurti savo tautinę valstybę. Kai kuriuose lenkų sluoksniuose buvo populiari principinio lietuvių kultūrinio nevisavertiškumo idėja. Maža to, lietuviai buvo laikomi darbščiais, kantriais, sumaniais ir nagingais žmonėmis. Bet kartu buvo smarkiai paplitęs ir giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad toji ,,chlopų“ tautelė dėl kažkokio jai būdingo proto ir valios defekto iš principo nepajėgia valdyti savęs ir negali pretenduoti į jokią savarankišką valstybę. Jie gali gyventi tik valdomi kitų tautų ir jų vadovaujami naudingai darbuotis įvairiose profesinės ir kūrybinės veiklos srityse.

Iš esmės tai yra to meto lietuviams taikytos klasikinės prigimtinio nevisavertiškumo ir vergiškumo sampratos moderni versija. Šitoks požiūris pradėjo keistis ir gana sparčiai nykti tik po 1920 m., kai po laimėtų Širvintų ir Giedraičių kovų Lenkijoje pradėta apsiprasti ir iš tiesų susitaikyti su mintimi, kad lietuviai galbūt įsteigs ir net turi teisę į savo nepriklausomą valstybę.

Žinoma, tuo galima ir yra lengviausia piktintis. Arba pasišaipyti iš to meto lietuvių tautinį atgimimą ir valstybinis siekius neigusių lenkų sluoksnių kvailumo ir arogancijos. Bet neįmanoma nematyti šiandieninio dviejų tautų politinio sąmoningumo ir elgesio kontrasto: kovojantys už savo laisvę ir masiškai protestuojantys lenkai gali tai, ko niekaip neįstengia, o ir nenori, padaryti lietuviai. Ir virš šio kontrasto prarajos savaime pakimba antropologinio nelygiavertiškumo šešėlis.

Kad ir kaip žiauriai skambėtų, graikų politinis teoretikas pasakytų: tai ontologinė ir moralinė praraja tarp laisvų žmonių ir vergų, o gal rėžtų iš peties – tarp tikrų žmonių ir gyvūniško prado valdomų ir jam vergaujančių žmogaus pavidalo būtybių.

Neįmanoma amžinai plūduriuoti keistoje ir neaiškioje būklėje tarp laisvo ir oraus politinio žmogaus ir jokios savigarbos neturinčio, vien medžiagine gerove besirūpinančio nuolankaus vergo.

Kad ir kaip nemaloniai ar net šiurpiai skambėtų tokie palyginimai, užuot piktinusis, geriau būtų susimąstyti. Lietuvis privalo atsakyti pirmiausia sau, ko jis pagaliau nori. Nes yra tik dvi galimybės. Neįmanoma amžinai plūduriuoti keistoje ir neaiškioje būklėje tarp laisvo ir oraus politinio žmogaus ir jokios savigarbos neturinčio, vien medžiagine gerove besirūpinančio nuolankaus vergo.

Tokioje situacijoje yra tik dvi išeitys. Pirmoji – pagaliau apsispręsti būti visaverte laisvų ir orių žmonių tauta, atsikratyti baudžiauninko komplekso ir pradėti elgtis kaip lenkai. XX a. pirmoje pusėje lietuviai bent iš dalies pajėgė tai padaryti ir prilygo ar bent mažai kuo nusileido lenkams. Jeigu tapti tokia tauta jau per sunku ir neįmanoma – toji tarpinė būklė taps nepakenčiama ir galiausiai pradės imti viršų troškimas būti visaverčiais žmonėmis.

Bet jeigu lietuviai toliau bus neįgalūs kolektyviniam politiniam veiksmui, jiems beliks pavienio gelbėjimosi kelias – asmeniškai asimiliuotis kitose tautose. Iš tiesų, ką turi jausti ir galvoti išsaugojęs bent lašelį savigarbos lietuvis, matantis laisvus ir išdidžius lenkus jų demonstracijose? ir tuo pat metu regintis net savo šešėlio bijančius, užsidariusius savo absoliučiai privačių gyvenimų bei reikalų kiautuose ir kaip epušės dėl visko drebančius kaimynus lietuvius? Įmanoma tokiomis aplinkybėmis jaustis visaverčiu žmogumi, o ne antrarūšės ir menkavertės tautelės nariu?

Be abejo, apie tai galima toliau tylėti ir nesavikritiškai bei pasipūtėliškai vaidinti ,,kietus“. Bet tikrovė pareikš savo teises. Pirmieji jau savanoriškos, nulemtos stiprėjančio tautinio menkumo ir nevisavertiškumo jausmo, asimiliacijos požymiai jau matyti. Nedaug trūksta, kad šis procesas įsibėgėtų ir taptų masiniu bei negrįžtamu.

Palyginus šiandienos lenkus ir lietuvius išvada yra aiški: lenkai myli ir gina laisvę. Todėl jie kovoja už savo ateitį. Ir šią ateitį tikrai išsikovos ir turės. O lietuviai?

Jiems taip pat teks atsakyti į šį klausimą. Nes kito pasirinkimo nėra. Tik išnykti arba prisiminti, kad šiame pasaulyje egzistuoja toks nematomas ir neapčiuopiamas dalykas, kuris vadinasi Laisvė. Ir pagalvoti, ar iš tiesų nebeįmanoma sukurti stebuklo, kuris – jeigu kada nors įvyks – bus prisimenamas kaip LAISVŲ LIETUVIŲ maršas…