Pasisakėme vadinamojo „čekiukų skandalo“ klausimu. Jau po Seimo sesijos. Neskubėdami, kad trumpam atlėgus žmonių pykčiui ir aistroms būtume nors kiek geriau išgirsti. Nors vilčių nedaug.
O ir skubėti nėra kur. Tai ne vienos dienos ir ne vienkartinis reikalas. Nelemtieji „čekiukiai“ iš pažiūros yra ne tokia baisi problema. Bet taip jau būna, kad mirtingai pavojingų ligų simptomai kartais atrodo tik kaip smulkūs ir erzinantys negalavimai. Iš tikrųjų „čekiukių“ klausimas galiausiai ir lems, išliks ar neišliks ilguoju laikotarpiu pati Lietuvos valstybė. O išlikti gali vieninteliu atveju – jeigu pagaliau bus pradėta statyti.
Pradėta statyti?! – Maloniai prašau ne užsirūstinti, o neskubant ir ramiai perskaityti keliasdešimt tolesnių šio trumpučio rašinėlio eilučių. Labai išmintingas ir toliaregiškas bičiulis, be galo daug asmeniškai pasitarnavęs Lietuvai, kalbantis ne kartą yra paklausęs: „kaip paaiškinti ir padėti suprasti mieliems tautiečiams, kad net po trisdešimties metų mes taip ir nepradėjome kurti savo valstybės?“ Lengvai jį suprantu. Pats esu sukėlęs nemenką pasipiktinimo audrą, kai viename straipsnelyje išdrįsau pavadinti Lietuvą neįvykusia valstybe. Tik pamanykite, koks įžūlus nenaudėlis: lietuviai niekada nebuvo tokie saugūs ir taip gerai negyveno per visą savo istoriją, o jam vaidenasi neįvykusi valstybė!
O ką vis tik derėtų galvoti ir sakyti apie tą valstybę „čekiukų“ istorijos kontekste? Turbūt visi suprantame, kad švaistydami ir grobstydami jų tiesioginei veiklai, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti skirtas mokesčių mokėtojų lėšas, savivaldos ir parlamento lygmens politikai prisigraibė jų ne taip jau mažai ir padarė valstybei ne tokią jau menką finansinę žalą. Bet sutelkti dėmesį tik į ją būtų nedovanotinas trumparegiškumas. Juk tikroji ir didžiausia žala valstybei yra nepalyginamai didesnė ir ji neišmatuojama jokiais pinigais.
Mat „čekiukų skandalas“ pirmiausia yra Lietuvos politinio sluoksnio, bet ne vien jo, moralinių nuostatų ir tikrojo požiūrio į valstybę bei viešuosius reikalus veidrodis. Mąstant ir klausiant iš esmės: ką reiškia šitaip visuotinai politiniame sluoksnyje įsišaknijęs polinkis apvaginėti savo šalies piliečius? Neretai būtent palyginti nedideliais jo mastais primenantis elementarų sukčiavimą, liudijantį apie smulkaus kišenvagio įpročius ir psichologiją. Kas tų „čekiukininkų“ sąmonėje ir vaizduotėje yra savivaldybės ir pati valstybė?
Atsakyti nelengva, kol savaime neiškyla kai ką primenančios asociacijos iš praeities. Ogi tie patys anų laikų mėsos ir pieno kombinatėliai ar tekstilės fabrikėliai, iš kurių buvo galima šį tą nugvelbti ir išsinešti paslėpus po palto skvernu ar net specialiai pritaikytuose batuose. Būdavo, iš „šio to“ pamažu ir beveik nepastebimai susidarydavo tiek, kad gebėjimas šitaip suktis galiausiai tapdavo matomas ir daugelio su pavydžia pagarba buvo vadinamas „mokėjimu gyventi“.
Šis „menas gyventi“ kaip moralinė ir psichologinė nuostata pasirodė esąs neįtikėtinai gajus ir gyvybingas. Aiškinti jį tik kaip „sovietmečio atgyveną“ būtų paviršutiniška ir naivu. Šito „paveldo“ tvarumo ir neišraunamumo priežastis reikėtų aptarinėti atskirai. Tačiau pats faktas akivaizdus: šalies politinis sluoksnis, taip pat ir jaunoji jo karta, yra absoliučiai neatsparūs „mokėjimo gyventi“ pagundoms. Į savo užimamas valdžios vietas jie žvelgia ne kaip į tarnystę juos išrinkusiems žmonėms ir pareigą rūpintis viešuoju gėriu. Jiems tai yra specifinės „darbo vietos“, už kurias priklauso gauti ne tik atlyginimą, bet šios vietos suvokiamos kaip šventa teisė ir pareiga prisidurti prie to atlyginimo nors „šį tą“ esant bent menkiausiai progai.
Bet suversti kaltę dėl „čekiuko skandalo“ tik politikams būtų didžiulė klaida. Besipiktindami skandalo „herojais“ taip ir liktume nesupratę ir net nesusimąstytume: kodėl valstybė ištisus dešimtmečius beviltiškai sukasi tuo pačiu užburtu ratu? Kadaise vienoje humoro laidoje buvo gana taikliai ir šmaikščiai įvardytas visuomenės požiūris į valdžios atstovus: „jie visi vagiai“. Bet… Nors tarsi visuotinai žinoma ir noriai pritariama, kad tai iš tiesų „vagiai“, jie ištisus dešimtmečius romiai ir net entuziastingai perrenkami vis naujoms valdžios kadencijoms. Tai reiškinys, reikalingas nors šiokio tokio paaiškinimo.
Greičiausiai jis galėtų būti kad ir toks. Visais laikais ir visose valstybėse netrūko vagių ir grobuonių. Tačiau visada ir visur tiesiogiai vagiantys ir grobiantys būna gana nedidelė mažuma. O štai vagių ir grobuonių atvirai valdomų kraštų, moksliškai vadinamų korumpuotais, niekada netrūko. Taigi vis dėlto galima ir verta pamėginti išsiaiškinti ir bent iš dalies suprasti, kada ir kodėl visuomenės, kuriose dauguma jų narių asmeniškai nevagia, galiausiai virsta vagių visuomenėmis. Vagiančių ir nevagiančių skaičius ar proporcija neabejotinai turi reikšmės, bet lemia ne jie.
Iš tikrųjų bet kurios visuomenės ir valstybės būklę lemia visai kita proporcija. Visose visuomenėse absoliuti dauguma jų narių piktinasi tuo, ką laiko ir vadina valdžios neteisingumu. Tačiau šio kilnaus piktinimosi „valdžios vagiais“ motyvai būna labai skirtingi. Viena yra iš principo nemėgti neteisingumo ir pagal išgales su juo kovoti visur ir visada, nepriklausomai nuo asmeninės padėties. Tačiau visai kas kita piktintis neteisingumu tik pačiam nepriėjus prie trokštamo tos pačios valdžios gėrybių aruodo. Prie jo patekus karšta teisingumo meilė čia pat išgaruoja, o tik ką aršiai kritikuoti valdžios „vagiai“ akimirksniu virsta padoriais žmonėmis ir teisėtai savo padėtimi besinaudojančiais kompanionais.
Suskilusi ir susidvejinusi teisingumo reikalaujančių ir „čekiukų“ istorijomis besipiktinančių politikierių ir, deja, didelės dalies visuomenės moralinė ir teisinė sąmonė – būtent tai yra Lietuvos sukimosi užburtame valstybės apvaginėjimo ir grobstymo rate amžinasis variklis. Viena vertus, piktinamasi valdžios „vagiais“. Bet kita vertus, jais slapčia žavimasis kaip „mokėjimo gyventi“ pavyzdžiais ar net etalonais. Paskutinę akimirką nusveria tokio „etalono“ duodamas pažadas: balsuosite už mane – pasirūpinsiu ir jumis. Ir balsuojama.
Turinčių „čekiukininkų“ polinkius politikierių yra visur. Jų visada bus. Bet vienur jie žino, kad visuomenėje ir tarp rinkėjų labai daug tokių, kuriems „mokėjimas gyventi“ yra svetimas ir iš principo nepriimtinas, keliantis moralinį pasibjaurėjimą elgesys. Todėl esama šalių, kuriose iškilus kam nors panašaus į faktiškai masinį lietuviškųjų „čekiukininkų“ skandalą tokio skandalo „didvyriai“ patys kaip dūmas išnyktų iš savivaldybių ir parlamentų – nelaukdami jokių STT tyrimų ar etikos komisijų išvadų. Juos išspirtų vagims nepalanki viešoji nuomonė. Ji veiktų kaip svarbus ir galingas politinio sluoksnio ap(sivalymo) nuo vagių ir grobuonių veiksnys. Bet ne Lietuvoje. Čia iki ausų prisidirbęs meras net gali būti išteisintas teismo, kuriam vargu ar paslaptis, kad sužinoję apie jo darbelius išrinkusieji į šias pareigas miestelėnai nerišliai veblena: „na, taip, paėmė, bet kiek padarė miestui…“ Jeigu tokie atlaidūs ir išteisina patys žmonės – kodėl turi neišteisinti ir teismas? Ir ne bet koks, o Aukščiausiasis Teismas.
Todėl būtų keista ir veikiau panašėtų į stebuklą, jeigu „čekiukių“ skandalas nebūtų nusirutuliojęs iki originaliai lietuviškos kulminacijos ir galimai atomazgos. Šalies Seime rastas ir pasiūlytas „saliamoniškas“ sprendimas: pateikta Baudžiamojo kodekso pataisa, kuria iš esmės būtų dekriminalizuojamas Lietuvos žmonių apvaginėjimas ir valstybės lėšų grobstymas. Kitaip sakant, įstatymiškai atgaline data būtų „panaikintos“ pačios vagystės paverčiant iki šiol nusikalstamomis laikytas veikas smulkiais administraciniais nusižengimais.
Apskritai kelias nuo vagių visuomenės prie vagių valstybės yra aiškus. Visuomenė tampa vagių visuomene ne todėl, kad dauguma jos narių staiga nei iš šio, nei iš to pradeda vogti. Ji tokia tampa tada, kai mentaliai susitaiko su vagystėmis kaip neišvengiama metų laikų kaita ir pradeda tokį reiškinį laikyti socialinio elgesio norma. Tai reiškia viena: jeigu didelė visuomenės dalis vagystę laiko „normaliu“ reiškiniu ir mėgina ją teisinti vagių daromomis „geradarystėmis“, tik laiko klausimas, kada bus išdrįsta ir pamėginta paversti tokią nuostatą ir formalia valstybės teisės norma. Būtent ši slinktis iš viešosios nuomonės plotmės į formalios teisės lygmenį yra valstybės oficialaus virsmo „įteisintų vagių“ valstybe esmė.
Seniai prasidėjusi ir vis nesibaigianti „čekiukų“ istorija yra pasibjaurėtina ir kelia šleikštulį. Bet ji ir savaip naudingai pamokanti. Ją stebint iš šalies nereikia lakios vaizduotės norint suprasti, kas šios istorijos „herojams“ yra Lietuvos valstybė ir kaip vyksta jos „statybos“ darbai. Valstybė – gėrybių sandėlis ar aruodas, kurį rūpi ne papildyti, bet nugvelbti ir išsitampyti iš jo viską, kas papuola po ranka. Valstybės statinio sienos privalo būti kuo tvirtesnės. Bet argi statytojai nežino, kas nutinka, kai maišant atramoms ir sienoms mūryti reikalingą betono skiedinį, „į šoną“ nukeliauja vienas kitas maišelis cemento? Betonas virsta pilkšvu ir lakiu kalkėto smėlio skiediniu. Tikrai tie „čekiukai“ yra kas nors kita, o ne kasdien iš Lietuvos valstybės statybvietės gvelbiami ir po visas pakampes ištampomi iš esmės tie patys tvirtoms sienoms skirto cemento maišeliai?
Nuoroda į Nacionalinio susivienijimo pareiškimo tekstą.
Kaip vis dėlto turėjo būti atkūrinėjama ūkiškai atsilikusi ir dėl bankrutavusi komunistinė valstybė. Lietuva atgavo ta proga ir Sąjūdžio dėka nepriklausomybę – valio. O ką daryti su paveldėtu ūkiu? Jeigu doriems, teisingiems žmonėms už viską svarbiau buvo paveldėto atsilikusio ūkio teisingas dalinimas (jeigu jau dalinti buvo būtina) . O ne ūkio pertvarkymas, tolesnis darbas ir gaminio paklausumas rinkose. Ozolas, filosofas, profesorius – jam turto tegu nereikia. O jeigu taip visiems sąjūdininkams irgi būtų nereikėję ? Juos iš visų jėgų ir įtikinėjo likti neturtingais – kaip mes būtume juos už tai mylėję. Bet ką daryti su valstybės turtu? Kam ir už kokius nuopelnus, kokius sugebėjimus turtas turėjo atitekti? Kaip tą reikėjo padaryti, kad dauguma ( o ne mažuma!) liktų patenkinta dalinimo rezultatais ? Ir be to padaryti gana staigiai, nes žemelė, žinote, mėgsta būti ariama ir apsėjama, duona kasdien kepama ir panašia su kitomis gamybomis. Deja, dažnai tais dalykais užsiėmė, atraitoję rankoves, ne patys doriausi ir sąžiningiausi lietuviai , bet tiesiog godūs turtui ir žinantys ką su turtu daryti. Kapitalizmas vis tik nugalėjo, bet kiek paliko nusivylusių!
Valstybės aparatas visur ir visada dirba su trūkumais ir nuostoliais . Išimtys retos. Tikriau jų nebūna visai, tik trūkumai būna didesni ir mažesni. Mus gi čia įtikinėja, kad retos tokios pasibaisėtinos išimtys kaip Lietuva. Tai negudri didaktika. Tikimasi mobilizuojančio visuomenę efekto , bet gali būti ir priešingai. Valstybė neįvykusi , griebkim kas ką dar galim, vis viena greitai neliks.
Straipsnis taikliai atskleidžia, kad „čekiukų“ skandalas nėra tik apie pinigus – tai giluminės valstybės moralinės griūties simptomas. Pavojingiausia ne pati korupcija, o visuomenės tylus susitaikymas su ja, kai vogimas tampa norma, o politikų tarnystė paverčiama „mokėjimo gyventi“ schema. Tikrosios grėsmės kyla ne iš pačių „čekiukų“, o iš vis labiau irstančio pasitikėjimo valstybe, kurio vietoje lieka cinizmas ir abejingumas. Norint iš tikrųjų statyti valstybę, reikia ne pataisų, o moralinio lūžio…..
Niekada pasitikėjimas nebuvo taip suiręs kaip prieš ir po 1992 Seimo rinkimų. Ir nieko, laikomės. O jei suprastume, kad valstybės gyvenimo trūkumai neišvengiama jos gyvumo dalis, būtų dar geriau. Valstybė būtų gyvybingesnė. Ko pasieksime patys save įtikinėdami kad jau, jau, tuojau ir viskam pabaiga. Visuotinos nusidėjėlių atgailos? Vargu.
Valstybės egzistuoja ne tik idealiu pavidalu. Kitos net labai ilgai. Tereikia pasižvalgyti po pasaulį ir pasidomėti valstybių ir imperijų istorija..Tai mes , lietuviai, Sąjūdžio metu patys save kaitinome, pasiremdami Marcinkevičiumi, bet ir patyliukais Idealistus „padrąsinančiais” komunistais – girdi, jeigu jau nepriklausoma Lietuva, tai tik nepriekaištingu, pasaulį stebinančiu, nuostabios gėlelės pavidalu. O kitokios mums ir nereikia. Prasidėjo kvailos varžybos – kas labiau nusivylė „Landsbergio” Lietuva, tas ir didesnis patriotas, šviesuolis. Ir tęsiasi iki šiol. Kad taip išmagnetinama valstybės kūrimo energija (beje, kapitalistinės, o ne komunistinės valstybės) – retai kas dėl to nerimauja.
Galimai yra dar baisiau nei pavaizdavo gerbiamas Vytautas ( esant progai, linkiu jam visokeriopos sėkmės). Kaip atrodo, temą gvildenti būtų galima pradėti nuo fakto paminėjimo, kad Kovo 11-osios signatarai pasiskyrė sau žemės sklypus prestižinėse miestų teritorijose. Už nuopelnus ir savęs pagerbimo pretekstu valstybės idėjos suniekinimo pagrindu? Kai Seimo salėje kažkas tuomet išsakė abejones dėl privilegijų sau pasiskyrimo etiškumo, „pasistojusi“ iš salės garsi rašytoja, išrinkta deputate, paaiškino maždaug taip, kad jeigu nesugebėsime parodyti pagarbos sau ( tokios privilegijos yra pagarbos sau ženklas?), mūsų negerbs ir kiti. Įdomi logika, ar ne?
Romualdas Ozolas tokių malonių atsisakė labai griežtai! Kaip atrodo bent man, jam sunkiai pavykdavo nuslėpti panieką sau beneficijas pasiskyrusių kolegų atžvilgiu.
Įsidarbinot bibliotekoj?
22,15 min. įkėliau komentarą, bet jis kažkur dingo!
Plagiatorius ir tiek!
Dvidešimt metų kartoju, jog gyvename 65 tūkst. km² teritorijoje prie Baltijos jūros, o ne valstybėje, nes jos niekas nekūrė. Būtent nekūrė, nes vastybę reikia kurti, statyti gali šikininką, kad ir už milijonus eurų, ir ne tik viename atskirai paimtame mieste Kaune, bet kur tik nori, kad ir visoje Teritorijoje, bet Valstybę – reikia kurti. Tokiu komentarų, kuriuos kėliau tiek į Tiesos.lt svetainę, tiek čia, buvo ne vienas, tiesiog, nukopijavote ir stumiate juos kaip savo mintis.
Ir kad vogimas šioje Teritorijoje yra antroji religija, o ne joks ten krepšinis, esu rašęs ne vieną kartą ir, žinoma, susilaukęs gausybės „špygų“ į apačią iš pseudo patriotų ėNėSininkų.
Taip kad nieko naujo jūsų pasisakymuose nėra, viskas senai ir gerai žinoma, tik jūsų bokštas, iš kurio žvelgiate į gyvenimą truputi per aukštas, kad gebėtumėte reguoti į aktualijas operatyviai, bet apie tai jau rašiau prieš metus, po EP rinkimų prie jūsų straipsnių.
Ir dar.
Vadinti tuos vagis „čekiukų“ bylos dalyviais yra subinlaižystė! Pati tikriausia subinlaižystė vagims-komunistams-kagėbistams, uzurpavusiems šios Teritorijos valdymą, bandant sumenkinti ir nusmulkinti pačią nusikaltimo esmę, pasitelkiant mažybinį žodelį. Nėra jokių „čekiukų“, yra čekiai, pagal kuriuos vogė, todė visada įvardijau tų bylų dalyvius — „čekistais“, nes vogimo mastelis buvo visa Teritorija, o ne kur nors mažiukas kampiukas Jonavos savivaldybės ūkvedžio sandėliuke.