Vladimiras Laučius. Žmogaus teisių Bažnyčia prieš Kasčiūną

[…] Tokio ažiotažo dėl ideologijos ir vadinamųjų culture wars motyvų jau seniai jokia ministro kandidatūra nebuvo sukėlusi. Gal ir apskritai nebuvo sukėlusi per visą nepriklausomybės laikotarpį – trečdalį amžiaus, praėjusį nuo tada, kai būtent Kasčiūno vertybių žmonės išvadavo Lietuvą iš sovietinės okupacijos.

Šiandien viskas apsivertė: tai, kuo tiki Kasčiūnas ir kas leido Lietuvai tapti laisvai, šių dienų Lietuvai kažkodėl, „žmogaus teisių gynėjų” požiūriu, nebetinka. Kairiojo liberalizmo religijos fanatikai sako, kad Kasčiūno vertybės – iš velnio, ir kursto minią, kad ši sudegintų jo politinę karjerą ant laužo. Raganų medžioklė – visu gražumu.

[…] Europoje krikščionybę išstūmė žmogaus teisių religija, kurios credo gynėjai šiandien aršiai puola Kasčiūną ir jo vertybes.

Žmogaus teisių Bažnyčia įdomi tuo, kad ankstesnė – krikščioniškoji Europa jai atrodo paskendusi prietaruose, viduramžiška, tamsi, o krikščionys – fanatikai ir tamsuoliai, tikintys kvailomis pasakomis ir bandantys mistifikuoti tikrovę.

Žmogaus teisių Bažnyčiai katalikybė šiandien yra konkurentė, kaip kad ji buvo tapusi konkurente marksizmo-leninizmo ideologijai. Tačiau ši konkurencija atsirado palyginti neseniai – tik XX amžiaus antroje pusėje. Iki tol žmogaus teisių samprata buvo tiesiog ideologema, kilusi anaiptol ne iš religinio pasakojimo, o iš politinės filosofijos.

Žmogaus teisės, kaip jas šiandien suprantame ir / arba skelbiame, šiuo atžvilgiu yra prigimtinių teisių sampratos transformacijų rezultatas. Kanono aiškintojai dar ir dabar pabrėžia, kad žmogaus teisės yra prigimtinės. O kas yra žmogaus prigimtis? Kas yra žmogus?

Šį klausimą žmogaus teisių Bažnyčios tėvai steigėjai iškart po Antrojo pasaulinio karo nutarė palikti neatsakytą, idant jis nekeltų religinių ginčų ir karų. Nuspręsta tikinčiųjų kaimenei iš autoritetingų tribūnų tiesiog liepti jomis tikėti. Taip ir prasidėjo ši įtakinga mūsų dienų religija.

O kol tai nebuvo religija, tai buvo viso labo Thomaso Hobbeso ir Johno Locke’o samprotavimai apie žmogaus prigimtį ir iš jos kildinamas prigimtines teises. Samprotavimai, su kuriais galima nesutikti. Samprotavimai, kurie atvirai prieštaravo visai Vakarų politinės filosofijos ir katalikybės tradicijai. Kitaip tariant – filosofinė koncepcija, radikaliai atmetusi visa tai, ant ko buvo pastatyta Vakarų civilizacija, jos politinė mintis ir moralė.

Vėliau anglosaksiškąją prigimtinių teisių koncepciją pakeitė (arba papildė) Immanuelio Kanto atrastas žmogaus teisių pagrindas – metafizinis subjektas. Jis net šiek tiek labiau nei Hobbeso ir Locke’o prigimtinių teisių teorija prisidėjo prie žmogaus teisių Bažnyčios atsiradimo XX amžiuje.

Likimo ironija: šių dienų žmogaus teisių išpažinėjai, linkę šaipytis iš mistikos ir metafizikos, patys mistiškai tiki ir liepia tikėti tuo, kas kildinama būtent iš metafizikos – Kanto autonomiškojo „antpolitinio” subjekto.

O kai jie savo konstitucijose ir kituose dokumentuose šiandien priduria, jog žmogaus teisės esančios prigimtinės, prie kantiškosios sampratos šitaip priklijuojama tai, kas prie jos apskritai neturėtų būti klijuojama (nes Kantas prigimties klausimą ignoruoja, o prigimtinių teisių autoriams oponuoja) – Hobbeso ir Locke’o politinė filosofija.

Juokingiausia šioje istorijoje tai, kad tos dvidešimt Kasčiūną užsipuolusių žmogaus teisių gynėjų organizacijų, visa ta mūsų žmogaus teisių Bažnyčia iki galo net nesuvokia, kuo tiki ir ką propaguoja.

Ir juk daugelis jų greičiausiai ne taip seniai puošėsi savo socialinių tinklų paskyras teiginiu „I believe in science”. Ne, meldžiamieji, jūs šventai tikite žmogaus teisėmis, ir tai toli gražu nėra mokslas. Šiandien tai – tikrų tikriausia religija. Su savais mitais, kanonu ir inkvizicija.

Ir Kasčiūnas jums netinka ne todėl, kad yra nemoksliškas, o todėl, kad, remiantis jūsų religine mitologija, jis – raganius, kurį privalu sudeginti.

Visą straipsnį skaitykite ČIA