Šiandien daug kam neduoda ramybės akis badantis skirtumas tarp Rusijos dronų ir naikintuvų, skrodžiančių NATO valstybių sienas, ir europiečių atsako, kurio esmė – gilus ir vis gilėjantis susirūpinimas. Bet tai – tik matoma ledkalnio dalis. Tikroji problema – daug didesnė, ir apie ją dar 1995 metais, kai visi tikėjo Franciso Fukuyamos istorijos pabaiga ir mokėsi šokti teletabių šokius, įspėjo Edwardas Luttwakas.
Čia – ištrauka iš mano naujausio straipsnio, kuriame apžvelgiu minėtą problemą (projektas „Suprasti Rusiją“ keliasi į naujas platformas, ir šis tekstas – jo tęsinys)
<…>
Strateginė asimetrija
Esminę problemą Luttwakas aiškina Vakarų visuomenes per kelis pokario dešimtmečius ištikusia kultūrine transformacija: jos nebegali kariauti, dreba net nuo pačios minties apie karą, mūšio lauką ir mirties riziką. Jos netenka politinės ir psichologinės valios gintis ar pulti, net jei karo atveju gresia palyginti maži nuostoliai.
Luttwakas primena, kaip britai siuto ant Margaret Thatcher dėl dviejų šimtų penkiasdešimties britų karių žūties per Folklendų krizę ir manė, kad geriau jau atiduokime tas salas Argentinai – kad tik nereikėtų bijoti, gūžtis, jaustis nesaugiai, kęsti pacifistinį drebulį.
Luttwako teigimu, demokratinės visuomenės praėjus gal porai dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo tapo tokios jautrios net ir nedidelėms netektims, jog tai virto tikra obsesija. Ir tuomet visa vakarietiška (gal reikėtų patikslinti – europietiška) karo strategija ėmė suktis ne aplink pergalės tikslą, o aplink aukų vengimą.
Luttwakas šią mūsų situaciją vadina post-herojiška epocha. Žmogaus gyvybės vertė iškelta taip aukštai, kad pati karo logika tapo nebepriimtina ir jos tiesiog atsisakoma.
Kaip XXI amžiuje Vakarus ištiko cancel culture demencija, taip XX amžiaus pabaigoje – cancel war ideologinė saviapgaulė. Saviapgaulė, prie kurios nemenkai prisidėjo tokie profesionalūs Vakarų visuomenių apgavikai, kaip Fukuyama arba to meto vokiečių filosofas ir kultūros ministras Julianas Nida-Rümelinas.
Esminė problema, anot Luttwako, yra atsiradusi asimetrija tarp Vakarų ir jų pagrindinių priešų. Tokios valstybės, kaip Serbija, Irakas, Rusija gali susitaikyti su didžiulėmis aukomis, situacija, kai žūsta tūkstančiai jų piliečių. Jos tai priima kaip sunkų, bet priimtiną nuostolį. Jų mentalitetas tai leidžia. O Vakarai, atvirkščiai, panikuoja susidūrę su nepalyginamai mažesnėmis aukomis ar net vien jų hipotetine galimybe. Luttwakas tai vadina strategine asimetrija.
„Ten, kur vieniems dešimtys ar šimtai aukų yra pakeliamas dalykas, kitiems net keli žuvę žmonės tampa politine katastrofa“, – sako jis (p. 109–122). Bet taip juk neįmanoma laimėti karo. Taip net apskritai neįmanoma kariauti. Taip kartais neįmanoma net apginti praeivių gatvėse nuo peiliais besišvaistančių agresyvių atvykėlių iš įvairių kalifatų ir emiratų.
Žmogišką drąsą kompensuoja mašinomis
Kad ir kaip būtų, XX amžiaus pabaigoje drąsių, aukotis ir žūti pasiryžusių visuomenių ir kariuomenių stoką Vakarai nutarė kompensuoti pažangiomis technologijomis. Tai tiksliai skriejančios raketos ir bombos, tolimojo nuotolio smūgiai ir tokio lygio pilotų saugumas, koks būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas ne tik per Antrąjį pasaulinį karą, bet ir, tarkime, Vietnamo karo metu.
Viskas tarytum skamba gražiai ir humaniškai: karių gyvybes juk reikia maksimaliai saugoti. Tai teisinga, neginčijama. Bet yra viena didelė problema: vien pažangiosios technologijos be asmeninio karių heroizmo leidžia įveikti nebent palyginti silpnus priešininkus, galbūt tokius, kaip Afganistanas, Irakas ar Libija. Bet jos nebeveikia, kaip anksčiau, prieš stipresnes valstybes.
Tiesą sakant, šiandien jau prastai veikia ir prieš silpnus, pusiau laukinio pobūdžio darinius (Prancūzija ir Italija šįmet visiškai apsikvailino net susidūrusios su Jemeno hučiais, o ir Jungtinių Valstijų suduoti smūgiai kainavo neproporcingai daug).
Taigi naujoji Vakarų strategija – pakeisti karių heroizmą pažangiomis technologijomis – veikia vis prasčiau ir prasčiau kaip agresyvių valstybių atgrasymo priemonė. Kalbant Luttwako žodžiais, post-herojiškas karas remiasi technologija kaip herojiškos aukos pakaitalu, bet tokia strategija nebetinka, ir tai – didžioji mūsų dienų problema, kai susiduriame su tokiu priešu, kaip Rusija arba Kinija.
<…>
Visą straipsnį skaitykite portale 15min.
Vladimiras Laučius „panikuoja” – ” Europos butaforinės kariuomenės ir „karai“ be aukų ir didvyrių..”
” Luttwakas primena, Luttwako teigimu, Luttwakas šią mūsų situaciją vadina post-herojiška epocha…”…
Noriu straipsnelio autoriui kukliai paprieštarauti ir parodyti, ko Luttwakas ir ypač Laučius savo „panosėje” ir Europoje..nepamatė… Net ir didžiausias užsienio ar vietinis „kremlinis” nepajėgus paneigti, kad Lietuva su kitais „Baltijos tigrais” yra ne tik Europa, bet yra ir NATO narės.. Lietuvos prezidentas Nausėda su dabartine gynybos ministre Šakaliene ne tik pareiškimais, bet ir konkrečiais veiksmai (biudžetas gynybai, poligonų, kitos karinės struktūros statybos…. ) „daugiau nei sėkmingai nuo 2014 „atgrasina Rusiją pulti Lietuvą ir Europą”.. Lietuva išleidžia gynybai bene daugiausia iš NATO valstybių.. „Panikuotojams” priminsiu, kad Lietuvos kariuomenei buvo įsigytos 5 super puper vokiškos haubicos ir dar 2 panešiotos haubicos atsarginėms dalims, už šimtus milijonus eurų buvo įsigyta kariniai šarvuočiai „Boxeriai”, „Vilkai”, karinėms oro pajėgoms nupirkta 2 „Spartanai”.. O kur dar planuojami įsigyti už 2 milijardus eurų 40 vokiškų „Leopardų”, numatyta poligonų statyba, kurie,kaip rašo „vedančioji žiniasklaida”, bus ne tik karinis atgrasymas, bet ir rajono, kuriame bus poligonas, ” ekonomikos lokomotyvas”.. Rajono žmonėms „bus darbo, rajone bus atnaujima ir statoma nauja infrastruktūra”…, bus „geriau pasirūpinta ekologija”…. Paklausius ką kalba Lietuvos prezidentas, gynybos ministrė Šakalienė…, savanorių ir Lietuvos kariuomenės vadai, Lietuvoje „kariaujančių su rusu ir šių kovų didvyrių bus dagiau nei galima įsivaizduoti”.. Lietuvos kariuomenės vadas nemirksėdamas, aiškiai šviesiai paskelbė, kad, atėjus dienai „X”, Lietuvoje grioviuose negyvi voliosis gausiau nei šiandiena voliojasi Ukrainoje.. Kaip skelbia Vakarų ir vietinės „medijos”, Ukrainoje grioviuose negyvi voliojasi tikrai gausiai…, po antro pasaulinio karo Europoje tiek grioviuose negyvų nesivoliojo…
Ir su „nauja strategija – pakeisti karių heroizmą pažangiomis technologijomis” -, Lietuvoje viskas tvarkoje.. Jei 2022 Lietuvos vadai kalbėjo apie super puper turkiškų „Bairaktarų” įsigijimą, tai šaindiena visi pasakoja apie „didvyriškumo poreikį”…
Iš to kas parašyta… skaitant kyla klausimas…
Frankfurtizmas sugriovė JAV iš vidaus… negi tas frankfurtizmas neturėjo atitinkamo poveikio ir Europoje, jau nekalbant apie EžS…
,,Visą straipsnį skaitykite portale 15min.”
Labai įdomu ,,skaityti” baltą 15min ekraną.
Admine, malonėk įdėti visą straipsnį.
Įšankstinis mano dėkui TIK nuo manęs (… šio portalo veršiai tokiomis temomis nesidomi).
Po 2 pasaulinių karų,, kilusių Europoje, įsigalėjo suprantamas šūkis „daugiau niekada!” Prasidėjo bekraštė kova už taiką, ypač palaikoma daugiausiai nuo paskutinio karo nukentėjusios Europos gyventojų dalies. Taika, migracija, antirasistinis rasių išmaišymas…Visi tik džiaugėsi pasitaisiusia Europa – kol neprasidėjo dabartinis tyčiojimasis. Ištižusi, suglebusi, hedonistinė . Pasirodo, kova už taiką buvo klaida, baigei vieną pasaulinė karą, ruoškis sekančiam Bet nurodyti kada baigti kada pradėti turi Lutvakas.