Tęsiame publikacijų ciklą apie kultūros paveldą, jo įtaką tautos savimonei mūsų tapatybei, žmonių pilietiškumui ir jo teisinį reglamentavimą.
Kultūros paveldo sistemą reguliuoja daugybė tarptautinių susitarimų. Pvz., Venecijos chartija (Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartiją), Florencijos chartiją (Istoriniai sodai ir parkai), Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartiją, Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo ir kt.
Architektūros paveldas yra sudėtinė kultūros paveldo dalis. Architektūros paveldo apsaugos pradmenys buvo aptikti jau antikoje. 1830 Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija, o 19 a. paminklų apsauga pradėta rūpintis visoje Europoje. 1931 Tarptautinėje muziejų konferencijoje (IMO) buvo priimtas pirmasis pasaulyje paminklosaugos dokumentas Atėnų chartija, kurioje buvo išdėstyti architektūros paveldo apsaugos ir restauravimo bei architektūros paminklo su jo aplinka saugojimo pagrindiniai principai.
Po II pasaulinio karo architektūros paveldo apsaugą ėmė koordinuoti UNESCO. 1954 buvo paskelbta Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju.
1964 m. buvo priimta Tarptautinė paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija). Taigi trumpai apie šią chartiją.
Venecijos chartiją paskatino priimti modernizmo judėjimas. Buvo siekiama apibrėžti visiems atvejams tinkančius architektūros kokybės kriterijus. Pagal tarptautinius paveldosaugos principus, kurie įtvirtinti šioje chartijoje, turi būti saugomi ne tik kultūros paveldo objektai, bet ir jų aplinka (teritorija), o kultūros paveldo objekto ar jo dalies perkėlimas į kitą vietą yra neleistini (chartijos 6 ir 7 straipsniai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnis įtvirtina valstybės prievolę rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Chartijoje apibrėžta istorijos paminklo sąvoka, nustatytas mokslo ir technikos pasiekimų naudojimas paminklų konservavime ir restauravime. Joje nurodoma, kad paminklo konservavimas naudojamas visuomenei naudingais tikslais. Kartu konservuojamas ne tik paminklas, bet ir jo aplinka, Neleistina jokia nauja statyba, nugriovimas ar perdirbimas, kurie pakeistų masės santykius ir spalvų derinius.
Paminklas negali būti atskiriamas nuo istorijos, kurios liudininkas jis yra, ir nuo aplinkos, kuri jį supa. Paminklo arba jo dalies perkėlimas neleistinas, išskyrus tokius atvejus, kai tai galima pateisinti paminklo išsaugojimo sumetimais arba nepaprastos svarbos nacionaliniais ar tarptautiniais interesais.
Chartijoje apibrėžta, kas yra restauravimas, kuriuo siekiama išsaugoti ir atskleisti paminklo estetinę bei istorinę vertę. Vertė turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais. Prieš ir po restauravimo turi būti atliekami archeologiniai ir istoriniai paminklo tyrimai.
Reikšmingas kiekvienos epochos palikimas pastate turi būti gerbiamas, nes stiliaus vienybė nėra restauravimo tikslas. Kai paminkle yra keletas vystymosi stadijų antsluoksniai, ankstesnės struktūros atidengimas pateisinamas tik susidarius ypatingoms aplinkybėms ir tada, kai pašalinamasis sluoksnis nevertingas, o atidengiamoji dalis yra didelės istorinės, archeologinės ar estetinės vertės ir jos būklė pakankamai gera tokiam atidengimui pateisinti. Atliekantis tyrimus asmuo negali pats vienas nustatyti rastų elementų vertės ir daryti išvadų apie tai, ką galima nugriauti.
Nauji elementai, kuriais pakeičiamos trūkstamos paminklų dalys, turi harmoningai įsilieti į visumą ir tuo pačiu metu skirtis nuo originalo, kad restauravimas neklastotų meninės ir istorinės tiesos.
Chartijoje nurodoma ir įtirtinama paminklų kompleksų globa, kurios tikslas – išsaugoti kompleksų visumą ir juos tinkamu būdu eksponuoti. Kasinėjimai turi būti atliekami pagal mokslinius standartus ir rekomendacijas, kuriomis remiantis nustatyti tarptautiniai archeologinių kasinėjimų principai, priimti UNESCO 1956 m.
Griuvėsiai turi būti prižiūrimi ir daromi žygiai architektūros detalėms, atkastiems objektams konservuoti ir apsaugoti. Be to, turi būti imamasi priemonių paminklui taip eksponuoti, kad jis būtų geriau suprantamas ir jokiu būdu nebūtų iškreipiama jo esmė.
Nustatyta, kad visi konservavimo, restauravimo ar kasinėjimų darbai turi būti užfiksuoti tikslioje dokumentacijoje – ataskaitose, iliustruotose brėžiniais ir nuotraukomis. Joje turi atsispindėti visos atidengimo stadijos, techninės bei organizacinės darbų ypatybės. Dokumentacija turi būti perduodama į viešus archyvus, kad būtų prieinama tyrimams. Rekomenduojama dokumentacija publikuoti (Tarptautinę paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartiją pasirašė 19 šalių).
Taigi Venecijos chartija, skirta Istorinių paminklų apsaugai, restauravimą apibrėžia kaip specifinę operaciją, kurios tikslas – išsaugoti ir atskleisti paminklo estetinę bei istorinę vertę; tai turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais.
Vis dėl to, kaip teigia Marius Vyšniauskas, realybėje paminklų restauravimo darbui kliudo daugybė problemų, pvz., korupcija, specializacijos stoka, absurdiškos interpretacijos. Jis pastebi, kad restauratorių atlaidumą Ispanijoje, kurie, siekdami pritraukti kuo daugiau turistų, nesibodi modernumu užgožti originalias paminklų detales. 2002 m. Madrido statybų vykdytojas sugriovė miesto globėjo Šv. Izidoriaus namą. Ir nors architektas Ramonas Andrada teigė, jog pastatas buvęs avarinis, miesto valdžia teisinosi nedavusi leidimo jo griauti.
1993 m. Valencijos regiono vyriausybė išleido 6 mln. dolerių Sagunto miesto amfiteatro pritaikymui šiuolaikinėms reikmėms, bet pasipiktinus gyventojams, po ilgų Aukščiausiojo teismo debatų 2008 m. buvo priversta grąžinti statiniui senąjį veidą. Naujausias istorinio paminklo „iškraipymas“ įvyko 2016 m. Kadiso priemestyje Viljamartine.
Čia esanti maurų laikotarpio IX a. Matreros pilis (Castillo de Matrera) pelnė blogiausios pasaulyje restauracijos titulą. 2 m storio pilies bokšto siena, kurią stengtasi apsaugoti nuo tolimesnio irimo, po restauracijos primena keistos formos dėžę. Ispanijos paveldo ir konservavimo grupė Hispania Nostra neslėpė pasipiktinimo. Sutvirtinimas ir restauracija, kaip tai vadina architektai, iš tiesų apverktini ir šokiruoja gyventojus bei turistus. <…> Užseniečiai rašo mums nesuprantantys, kodėl šios paveldo „skerdynės“ vyksta toliau.
Autorius pastebi, kad architektūrinio paveldo būklei itin mažai dėmesio skiriama Azijai, kurioje pastaruoju metu vyksta grandioziniai projektai; ypač tai juntama Indijoje, Kinijoje ir Vietname. Kolonijinės Indijos tyrinėtojas, britų rašytojas Viljamas Dalrimplas (William Dalrymple) knygoje „Paskutinis mogolas“ (The Last Mughal, 2006) aprašo Raudonojo forto (Delyje) griūtį: Kai britai 1857 m. užėmė rūmus, sugriovė nuostabius haremo apartamentus ir vietoje jų įrengė kareivines, primenančias tas, kurios stovi Wormwood Scrubs (atvira aikštė Londone). Netgi tuomet šis niokojimas laikytas beprasmišku filistinišku aktu.
Kinijoje kultūrinės revoliucijos laikotarpiu (1966–1976) sunaikinta begalė istorinių reliktų; taip elgtis skatino naujoji ideologija, teigusi, kad viskas, kas atsirado anksčiau, simbolizuoja senąjį, feodalinį mąstymą. Tad visuomenė ne tik niokojo artefaktus, bet nevengė plėšti muziejų, privačių kolekcijų. Iki šiol nėra aišku, kiek kultūros vertybių žuvo arba buvo parduota juodojoje rinkoje Kultūrinės revoliucijos metu. Kinų istorikai lygina šį brutalumą su pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huangdi (260–210 m. pr. Kr.) vykdytu konfucinės kultūros naikinimu. Mao Dzedongas Čin Ši Huangdi laikė pavyzdžiu, nes kaip ir anas, pasižymėjo „demiurgine“ valia, troškimu pakeisti pasaulį.
Nepaisant to, 1967 m. gegužės 4 d. Kinijos komunistų partijos centrinis komitetas išleido įsaką „Keletas siūlymų dėl kultūrinių reliktų ir knygų apsaugos Kultūrinės revoliucijos metu“, tačiau paveldo tai vis vien neišsaugojo. 1972 m. Pekine nukentėjo 18 kultūros vietų, įskaitant Dangaus šventyklą ir Mingų dinastijos kapus. Be to, iš 80 valstybės saugomų kultūrinių vietų sostinėje buvo sunaikinta 30, o 1958 m. iš 6 843 vietų 4 922 buvo sugriautos ar pažeistos.
Vandalizmo audra neaplenkė ir didžiausių pasaulyje Uždraustojo miesto rūmų. Kai 1949 m. Kinija buvo paskelbta Liaudies Respublika, imta galvoti, ką daryti su imperatoriaus rūmais; vieni norėjo kompleksą nugriauti ar rekonstruoti, t. y. paversti viešuoju parku, transporto persėdimo mazgu ar tiesiog „pasilinksminimų vieta“[15]. Laimei, taip nepasielgta, tačiau „Raudonieji sargai“ išmontavo imperatoriaus sostą Vidurinės Harmonijos salėje, nuplėšė pavadinimų lenteles nuo keleto pastatų ir sugriovė kai kuriuos mažesnius vartus. Neapykanta praeičiai kulminaciją pasiekė Kultūrinės revoliucijos metais. 1966 m. Protėvių garbinimo salė paversta į revoliucijos skulptūrų ekspoziciją, kur nemažai senųjų artefaktų tiesiog dingo. Šį nežmonišką kultūros ardymą sustabdė pirmasis Kinijos premjeras Zhou Enlai (1898–1976), kurio atsiųstas armijos batalionas ėmėsi saugoti miestą.
Autorius pastebi, kad netinkamas požiūris į kultūrą yra Lietuvoje. Jį iliustruoja Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios XVIII a. sieninės tapybos žala. Freska, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Zigmantą Vazą (1566–1632), 2005 m. buvo pažeista, savavališkai įrengus priešgaisrinę signalizaciją ir nutiesus per ją laidus[6]. Be to, toji pati įmonė sudarkė ir į Aušros Vartų koplyčią vedančius laiptus. Tyrimo metu nustatyta, kad buvo sužaloti interjero autentiški elementai, t. y. grindų dangos keraminės plytelės, laiptų pakopų dangos, grindjuostės, demontuoti senoviniai mediniai porankiai ir kt.
Mūsų valstybėje daugėja neprižiūrimų ir apgriuvusių dvarų, bažnyčių, kurių atstatymo planai išnyksta biurokratijos labirintuose. Be to, dar dažniau paveldo atstatymas patikimas diletantų fantazijai. Apskritai, bet kurioje Vakarų valstybėje istorinės architektūros klausimai būtų prioritetas, tačiau Lietuvoje tam dėmesio beveik neskiriama. Anot autoriaus, pastarąjį teiginį įrodo Lentvario dvaras, už kurio atstatymą Kultūros ministerija nenori prisiimti atsakomybės ir skatina ją perleisti privačiam sektoriui.
Kita vertus, Lietuvoje taip pat esama puikių senosios architektūros atstatymo pavyzdžių, pvz., Trakų salos pilis. Nors šiandien daugelis jaunimo bei atvykstančių turistų naiviai įsivaizduoja, kad pilis yra originali, tačiau ankstesnę jos būklę išduoda XIX–XX a. fotografijos. XVII a. viduryje 1655 m. kovų metu Trakų pilis buvo sugriauta ir jos vardas beveik išnyko istoriniuose šaltiniuose. Jos atgimimas išaušo romantizmo laikotarpiu, kai senovinės pilys ėmė žadinti menininkų fantaziją.
Atidžiau pilis pradėta tyrinėti 1822 m. Nykstančiais mūrais ir netinkamu jų panaudojimu ypač piktinosi E. Tiškevičius, T. Kurcas, Vladislovas Zahorskis (1858–1927), Eduardas Volteris (1856–1941). Būtent jie iškėlė kultūros paminklų svarbą krašto gyvenime ir aiškino, kad juos reikia ne tik saugoti, bet ir propaguoti.
Nepaisnt to, visuomenėje vis labiau pradedama suvokti ir vertinti kultūros paveldo ekonominį ir strateginį potencialą. Suvokiama, kad kultūros paveldas prisideda prie inovatyvių darbo vietų, produktų, paslaugų ir procesų kūrimo ir gali būti kūrybiškų idėjų šaltinis, skatina naują ekonomiką. Kultūros paveldo sritis pajėgi kurti aukštos kvalifikacijos darbo vietas, turi didelę svarbą Europos turizmui – kultūrinis turizmas sudaro 40 proc. Europos turizmo, todėl augimo ir užimtumo potencialo požiūriu tai yra pagrindinis ekonomikos sektorius. Kultūros paveldas labai svarbus europinei tapatybe.
Bus tęsinys
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
