Vidas Rachlevičius. Britanijoje – neregėta partinė migracija – Nigelas Farage‘as telkia šalies idėjinius konservatorius

Tęsiu savo rašinių ciklą „Skaitome apie Britaniją, bet galvojame apie Lietuvą“. Britanijoje toliau sproginėja galingos politinės bombos ir atrodo, kad Konservatorių partija ritasi į bedugnę.

Vos prieš savaitę į Nigelo Farage‘o „Reform UK“ perėjo vienas iš Konservatorių partijos sunkiasvorių Robertas Jenrickas, buvęs šešėlinės vyriausybės teisingumo ministras ir iždo kancleris.

Komentuodamas savo išėjimą iš partijos, jis akcentavo: „Jei nesuformuosime tinkamos naujos vyriausybės, Didžioji Britanija greičiausiai pasieks nesugrįžimo tašką, kuomet reikalų jau nebus įmanoma sutvarkyti“.

Konservatorių lyderė Kemi Badenoch tuomet viešai išsišaipė, kad partiją palieka silpniausieji, daugiau niekas neišeis ir „Jenrickas dabar yra Farage‘o problema“.

Ir štai nepraėjo nei savaitė ir nauja bomba – Suella Braverman, buvusi generalinė prokurorė, Liz Truss ir Rishi Sunako vyriausybių vidaus reikalų ministrė, tapo naujausia aukšto rango konservatore, perėjusia į „Reform UK“.

Tai jau trečioji Konservatorių partijos politikė, Parlamento narė vien pastarosiomis savaitėmis perėjusi į N. Farage‘o stovyklą. Netrukus po pranešimo socialiniuose tinkluose R. Jenrickas pasveikino buvusią partijos kolegę: „Puiku vėl būti toje pačioje komandoje. Susigrąžinkime savo šalį.“

Tokiu būdu „Reform UK“ narių skaičius Bendruomenių rūmuose padidėjo iki aštuonių. „Reform UK“ dabar yra populiariausia politinė partija. Apklausų duomenys šiek tiek skiriasi, bet šiandien už ją balsuotų maždaug 35 proc. rinkėjų. Ji 14 proc. lenkia konservatorius ir 11 proc. leiboristus.

Tai formalioji pusė, bet mums turbūt įdomesni kiti aspektai – politinės migracijos priežastys, politikų vertybės, retorika bei argumentai. Ši partinė migracija, visų pirma, akivaizdžiai rodo, kad Britanijoje yra normalios dešiniosios sveiko proto partijos poreikis, nes britų Konservatorių partijoje – tik konservatyvumo miražas.

O mūsiškiai „konservatoriai“ yra tikri sudegusio teatro artistai, kurie vis dar vaidina dešiniuosius, o iš tiesų yra grynakraujai kairieji liberalai – globalistai. Tai įrodo ir naujausi išpuoliai prieš turbūt paskutinį partijos idėjinį mohikaną Audronį Ažubalį, o vadinamasis partijos krikdemų sparnas yra tik politinė karikatūra.

Apie tikros ir normalios dešiniosios partijos poreikį Lietuvoje išsamiai rašiau pernai „Naujas politinis kontraktas su rinkėjais? Tai gali padaryti tik trečioji jėga“.

Žvelgiant iš vertybinių ir ideologinių pozicijų, konservatyvios idėjos TS-LKD, kuri iš inercijos dar kartais vadinama konservatorių, yra seniai mirusios. Kai dėl Britanijos, tai pati Konservatorių partija dar nėra mirusi, bet jai jau reikalinga reanimacija ir dabar sprendžiasi svarbiausias klausimas – kas bus pagrindinė šalies dešinioji jėga. Taigi, kai tik atsirado normali dešinioji jėga, idėjiniai britų konservatoriai pradėjo telktis ten.

Šiame procese yra labai įdomių aspektų, kurių mūsų žiniasklaidoje nerasite ir kurie gali pasirodyti labai neįprasti ir net keisti. Tai – tikrųjų, idėjinių šių dienų konservatorių vertybės ir argumentacija, politinės nuostatos ir patriotizmas – Lietuvoje jau seniai pamiršti dalykai.

Jie taip pat visiškai sutriuškina leftistų propagandinę isteriją, kad antiimigracinė politika yra rasistinė. Nustebins ir dar vienas labai įdomus bei mums aktualus aspektas – politiniai perbėgėliai ir kaip N. Farage‘as valdo šį reiškinį.

Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas Lietuvos skaitytojams, be abejo, kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą. Kai kurie aspektai gali pasirodyti labai keisti ar net nesuderinami. Štai ką Suella Braverman pirmadienį kalbėjo masiniame renginyje „Veterans for Reform“:

„Kokia garbė būti su jumis visais – drąsiais, kilniais, narsiais kariais ir karėmis. Jūs pirmiausia galvojate apie savo šalį. Jūs aukojatės. Jūs mums atiduodate viską. Nuoširdžiai dėkoju už viską, ką padarėte Jungtinei Karalystei. Jūs netarnaujate dėl aplodismentų ar atlygio. Jūs tarnaujate, nes tikite mūsų šalies didybe, jos drąsa ir istorija. Jūs didžiuojatės Britanijos indėliu į civilizaciją ir rizikuojate savo gyvybėmis, atlikdami fenomenalius drąsos aktus – galiausiai dėl meilės. Meilės mūsų šaliai. Dėl tos pačios meilės aš šiandien stoviu čia“.

Taip kalba Londone gimusi indų kilmės moteris, kuri teigia, kad meilę savo šaliai paveldėjo iš tėvų: „Aš paveldėjau tą meilę iš savo tėvų. Jie atvyko į šią šalį 1960-aisiais neturėdami nieko. Mano tėvas neturėjo net dvidešimties, kai buvo išsiųstas iš Kenijos. Mano motinai buvo aštuoniolika, kai ją įdarbino NHS Mauricijuje. Jie paaukojo savo gyvenimus šiai šaliai iš dėkingumo – už stabilumą ir galimybes. Kai šalis tau duoda viską, tu esi jai skolingas lojalumą. O lojalumas reikalauja sąžiningumo.“

Jūs niekada nieko panašaus neišgirsite iš dabartinių į Europą ir Britaniją plūstančių migrantų, kurie siekia tik pašalpomis grįsto tingaus ir geresnio gyvenimo, o įsikūrę paverčia savo teritorijas tokiu pačių trečiuoju pasauliu iš kurio jie ir atvyko.

Pažymėtina, kad apie meilę savo šaliai, patriotizmą bei būtinybę sustabdyti nelegalios imigracijos srautą labai kietai kalba ir vienas iš „Reform UK“ lyderių bei jos nuolat matomų veidų Zia Yusufas. Jis yra imigrantų iš Šri Lankos šeimoje Škotijoje gimęs britų verslininkas ir politikas, šiuo metu „Reform UK“ politikos vadovas.

Zia Yusufas, „Reform UK“ politikos vadovas.

Tiek S. Braverman, tiek ir Z. Yusufas visiškai nuvainikuoja leftistų propagandą. Dabartinėje šalies politinėje diskusijoje masinės imigracijos ribojimo klausimas dažnai sąmoningai suplakamas su rasizmo sąvoka, nes tai yra vienas iš didžiųjų tabu, kurio dažnai net nereikia įrodinėti.

Panašiai kaip Lietuvoje „kremlinas“ ar „vatnikas“. Jei pasakė, vadinasi kaltas. Tuo pasižymi visas kairysis britų flangas, kurio atstovai teigia, kad bet koks siekis mažinti imigracijos mastus savaime reiškia priešiškumą etninėms ar rasinėms grupėms. Tačiau sveikas protas argumentuotai oponuoja, kad būtina aiškiai atskirti imigracijos politiką nuo rasinės ar etninės tapatybės.

Valstybės sprendimai reguliuoti atvykstančių asmenų skaičių, atrankos kriterijus ar integracijos sąlygas yra suverenios viešosios politikos dalis, susijusi su darbo rinka, viešosiomis paslaugomis, nacionaliniu saugumu ir socialine sanglauda. Šie sprendimai nėra nukreipti į rasę ar odos spalvą, o į struktūrinius valstybės pajėgumo klausimus.

Ir tai ypač ryškiai iliustruoja aktyvūs masinės imigracijos ribojimo šalininkai, mano minėtieji buvę konservatoriai S. Braverman ir Z. Yusufas. Abu jie yra kilę iš imigrantų šeimų ir priklauso etninėms mažumoms, kurias klasikinė kairioji retorika laiko „rasizmo aukomis“. Jų politinės pozicijos ir sėkmingos karjeros paneigia nuolat kartojamą teiginį, jog imigracijos ribojimas yra užslėpta rasinė diskriminacija.

S. Braverman akcentuoja, kad sienų kontrolės praradimas, teisės viršenybės silpnėjimas lemia visuomenės pasitikėjimo valdžia eroziją. Jos kritika yra išimtinai nukreipta į politines institucijas ir teisinius mechanizmus, o ne į imigrantų kilmę ar tapatybę.

Panašiai ir Z. Yusufas, buvęs sėkmingas verslininkas, imigracijos klausimą traktuoja per ekonominio efektyvumo, demokratinės atskaitomybės ir nacionalinio suvereniteto prizmę.

Kairieji, kaip jau įprasta, neužsiima analitika, jie siekia delegitimizuoti oponentus, išvengti rimtos diskusijos ir perkelti ginčą į moralinio pasmerkimo lygmenį. Nieko, naujo, tas pats ir Lietuvoje.

S. Braverman konstatavo: „Aš baigiu su torių išdavystėmis. Aš baigiu su torių melais. Aš baigiu su partija, kuri nuolat duoda pažadus, bet neturi jokių ketinimų jų laikytis (…) Mes net negalime apsiginti, o mūsų tauta pasaulio arenoje yra silpna ir pažeminta. Taigi, mes stovime kryžkelėje. Mes galime arba toliau eiti šiuo keliu, vedančiu į silpnumą ir pasidavimą, arba mes galime ištaisyti padėtį mūsų šalyje, atgauti savo galią, atrasti savo jėgą.“

O dabar noriu plačiau panagrinėti kitą pas mus praktiškai neakcentuojamą aspektą. Tai – santykis su Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK).

Tiek S. Braverman, tiek ir R. Jenrickas griežtai pasisako, kad Didžioji Britanija pasitrauktų iš EŽTK. Beje, S. Braverman, būdama ministre, ragino ministrą pirmininką Rishi Sunaką pasitraukti iš šios konvencijos, bet tam buvo užkirstas kelias, o vėliau ji buvo atleista.

Ji prisimena: „Ką pasakė Konservatorių partija? Mano konservatorių ministrai kolegos pasakė: „Ne, mes negalime to padaryti. Tai per daug skaldytų visuomenę, tai per sunku, per pavojinga, netinkamas laikas. Matote, net tie, kurie šiandien vadovauja Konservatorių partijai, nesuprato, ką reikėjo padaryti, ir jie man priešinosi. Kai tai buvo svarbu, kai turėjome daugumą, kai turėjome galią, kai turėjome pareigą, Konservatorių partija visiškai nesugebėjo padaryti to, kas buvo teisinga britams.“

Pirmadienio renginyje N. Farage‘as kalbėjo apie absurdišką situaciją, kai britų kariai savo vyriausybės sprendimu ir įsakymu atliko pareigą, o dabar, remiantis EŽTK, leiboristų už tai yra persekiojami: „Mūsų vyriausybę sudaro žmogaus teisių advokatai ir ji pasirengusi nusileisti neaiškioms tarptautinės teisės sąvokoms, kurias taiko užsienio teismai.

Tai vyriausybė, kuri, mano nuomone, neturi nė lašelio patriotizmo. Šie žmonės nėra su mumis. Ir, žinoma, baudžiamasis persekiojimas tęsiasi. Ne tik žmonių, kurie prieš pusę amžiaus dirbo labai įtemptomis, sudėtingomis ir pavojingomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje, bet dabar jie imasi ir mūsų specialiųjų pajėgų.

Jie persekioja SAS už praktiškai bet kokius veiksmus. Aš susitikau akis į akį su kai kuriais vyrais, kurie susiduria su šia nelaime. Aš kalbėjau su buvusiais SBS ir SAS vadais, ir jie man pasakė, kad tai turi tiesiog katastrofiškų pasekmių naujų karių verbavimui. Mūsų ginkluotosios pajėgos yra tai, kuo turėtume labai didžiuotis. Jos yra tai, kuo žavisi visas pasaulis. Kartu su kitais, ypač amerikiečiais ir kitais artimais sąjungininkais, jos yra vienas iš svarbiausių mūsų indėlių į bet kokią gynybos sąjungą. Tačiau šios vyriausybės valdymo laikotarpiu jos patiria rimtą grėsmę ir rimtus išpuolius. (…)

Niekada daugiau neturi būti Denniso Hutchinso atvejo. Jis buvo persekiojamas teismuose, areštuotas penktą valandą ryto – vyras, kuriam buvo septyniasdešimt keleri metai – už tai, kad atliko savo pareigą sudėtingomis, pavojingomis ir įtemptomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje. Jis buvo persekiojamas iki savo mirties dienos, o nei vienas IRA teroristas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (…) „Reform UK“ vyriausybė nutrauks šiuos nepagrįstus ieškinius prieš mūsų veteranus. O tiems, kurie buvo pripažinti kaltais pagal abejotinas EŽTK interpretacijas, suteiksime karališką malonę“.

Kai ką paaiškinsiu smulkiau.

N. Farage’as ir jo partija „Reform UK“ nuolat akcentuoja, kad po „Brexit“ pasitraukimas iš EŽTK yra kitas būtinas žingsnis siekiant „susigrąžinti kontrolę“, bet būtina akcentuoti, kad EŽTK nėra Europos Sąjungos institucija. Šią Konvenciją 1950 m. parengė Europos Taryba. Jos deklaruojami tikslai atrodo kilniai – užkirsti kelią totalitarizmo recidyvams Europoje po Antrojo pasaulinio karo, nustatant pamatines teises (teisė į gyvybę, draudimas kankinti, teisė į teisingą teismą). Strasbūre įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) prižiūri, kaip šalys narės laikosi Konvencijos. JK piliečiai gali skųsti savo valstybę Strasbūre, jei mano, kad jų teisės buvo pažeistos.

Kodėl N. Farage‘as ir „Reform UK“ sako „Out“?

Yra keli pagrindiniai argumentai. Kaip žinia, Britanija kenčia nuo masinės nelegalios migracijos, kai minios nelegalų iš Prancūzijos atplaukia per Lamanšą. 2022 m. kilo didelis skandalas ir pasipiktinimas, nes EŽTT paskutinę minutę užblokavo JK vyriausybės parengtą skrydį, turėjusį išgabenti grupę nelegalių migrantų į Ruandą. N. Farage‘as teigia: „Mes negalime deportuoti nusikaltėlių, negalime sustabdyti valčių, kol esame pririšti prie šio svetimo teismo.

EŽTT tapo kliūtimi mūsų nacionaliniam saugumui.“ Suverenitetas N. Farage‘ui yra principinis klausimas – joks užsienio teismas negali turėti didesnių galių nei Britanijos Parlamentas. Jis vadina EŽTT „pasenusia institucija“, kuri plečia savo jurisdikciją ten, kur jos neturėtų būti. Kitaip tariant, jis savo nuožiūra interpretuoja Konvenciją.

Čia mes susiduriame su lietuviška analogija, kai tuo pačiu užsiima ir mūsų Konstitucinis Teismas. Jo sprendimai rodo, kad distancija tarp Konstitucijos nuostatų ir šio teismo doktrinos didėja.

Konstitucinis Teismas Konstituciją aiškina ne pagal tai, kas joje parašyta, bet dairydamasis į šalis ir atsižvelgdamas į vyraujančius politinius vėjus. Apie tai išsamiai rašiau pernai savo tekste „Suverenitetas – mūsų tapatybės pagrindas. Kaip nusiritome iki valdomos demokratijos.“

Kai dėl EŽTT, tai jis plečia savo jurisdikciją už labai svarbaus EŽTK 1 straipsnio ribų. Šis straipsnis aiškiai numato, kad valstybės užtikrina Konvencijos teises „asmenims, esantiems jų jurisdikcijoje“. Tradiciškai tai buvo suprantama kaip teritorinė jurisdikcija.

Tačiau EŽTT, remiamasi miglotais kriterijais, praktikoje vis plačiau taiko ekstrateritorinę jurisdikciją. Tokia praktika nėra įtvirtinta Konvencijos tekste. Taigi, kritikų ir N. Farage‘o argumentas labai aiškus – EŽTT savavališkai išplečia jurisdikcijos ribas, peržengdamas valstybių duotą sutikimą. Svarbu pastebėti akivaizdžią sąsają: ir EŽTT ir mūsų Konstitucinis Teismas vadovaujasi tais pačiais argumentais. EŽTT požiūriu, Konvencija yra „gyvas instrumentas“, kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į „dabartines sąlygas“.

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, komentuodamas skandalingą mūsų teismo nutarimą dėl partnerystės, taip pat kalbėjo, kad „Konstitucija yra besivystanti tikrovė“. Nereikėtų stebėtis šios retorikos kilme – juk Egidijus Kūris 9 metus buvo EŽTT Strasbūre teisėju.

Taigi, matome bendrą tendenciją, kad EŽTT pereina nuo teisės aiškinimo prie teisėkūros, o tai prieštarauja valdžių padalijimo principui. Teismas taip pat be aiškių kriterijų dažnai siaurina valstybių diskrecijos plotą ir nacionaliniai parlamentai bei konstituciniai teismai nustumiami į antrą planą.

Dar viena teisinių miglų sritis yra ta, kad EŽTT, aiškindamas sąvokas, remiasi mistiniu „Europos konsensusu“, net kai jis yra visiškai neaiškus ar fragmentiškas. Beje, tą patį daro ir Europos bei Lietuvos politikai.

Taigi, EŽTT, savavališkai plėsdamas jurisdikciją, įsitraukia į politiškai jautrius klausimus. Toks konkretus klausimas yra britų veteranų, dalyvavusių įvykiuose Šiaurės Airijoje, persekiojimas ir šią problemą garsiai kelia „Reform UK“.

Tai – viena jautriausių temų. Dėl EŽTK nuostatų, praėjus dešimtmečiams po tarnybos garbaus amžiaus britų veteranai vėl tampomi po teismus dėl incidentų, įvykusių prieš 40–50 metų. N. Farage‘as į tai reaguoja griežtai: „Tai gėdinga. Mes leidžiame teisininkams pelnytis iš mūsų veteranų persekiojimo, o teroristams buvo suteiktos malonės.

EŽTK yra naudojama kaip ginklas prieš tuos, kurie gynė šią šalį.“ Trumpai tariant, Strasbūro teismo interpretacijos priverčia JK nuolat peržiūrėti senas bylas taip sukuriant „teisinį raganų medžioklės“ procesą prieš karius, vykdžiusius savo vyriausybės įsakymus.

N. Farage‘o pozicija labai aiški: EŽTK yra „globalistiniai pančiai“, neleidžiantys JK vykdyti savarankiškos sienų apsaugos ir teisingumo politikos, ir ši sistema veikia prieš pačią Britaniją.

N. Farage‘as dažnai, o taip pat ir savo pirmadieni kalboje minėjo Denniso Hutchingso bylą. Jis buvo britų kariuomenės veteranas, kuris 2021 m. mirė nuo COVID-19 komplikacijų pačiame teismo proceso įkarštyje. 1974 m. įvyko incidentas Šiaurės Airijoje, kurio metu žuvo Johnas Patas Cunninghamas, vyras su protine negalia, kuris bėgo nuo patrulių.

Vyko įvairūs tyrimai, veteranas buvo išteisintas, tačiau vėliau Šiaurės Airijos prokuratūra vėl atvėrė bylą ir tampė D. Hutchingsą po teismus, kol, kaip jau minėjau, jis mirė pačiame teismo proceso įkarštyje.

Tai nėra vienetinis atvejis, todėl N. Farage‘as žodžių į vatą nevynioja: „Mes matome 80-mečius vyrus, tempiamus į teismus Šiaurės Airijoje už dalykus, kurie įvyko prieš pusę amžiaus. Tai daroma dėl Strasbūro teismo interpretacijų. Tai nacionalinė gėda. EŽTK užtikrina, kad teroristai turi daugiau teisių nei mūsų kariai. Kol mes nepasitrauksime iš šios konvencijos, tol negalėsime apsaugoti tų, kurie tarnavo po mūsų vėliava.“

Taigi, nekontroliuojama migracija, patys įvairiausi jos aspektai ir pasitraukimas iš Europos žmogaus teisių konvencijos šiomis dienomis yra svarbiausi „Reform UK“ pabūklai. Netrukus eilė ateis ir ekonomikos klausimams, bet apie juos – kitą kartą. „Reform UK“ stiprėja, o Konservatorių partija ritasi žemyn. Kas toliau?

Akivaizdu, kad keičiasi jėgų balansas dešinėje politinio spektro pusėje, torių dešinė žlunga, partijos svorio centras aiškiai pasislinko į kairę, o „Reform UK“ įgauna pagreitį.

Ar tai reiškia, kad atėjo Konservatorių partijos pabaiga?

Gal ne visai, bet partija yra strateginio griuvimo stadijoje. Vieši S. Braverman pareiškimai, kad jog partija nuolat melavo apie svarbiausias politines nuostatas, ypač migraciją ir Europos žmogaus teisių konvenciją, rodo, kad ji nebeturi bendro ideologinio stuburo.

Dabar viešojoje erdvėje sklando tokios žinutės: „partija meluoja“, „partija nevykdo pažadų“ ir t. t. Tai yra precedento neturintis fonas, kuris nukreiptas ne prieš asmenį ar lyderį, bet pačią partijos esmę. Konservatoriai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. „Reform UK“ labai aiškiai užėmė dešiniosios politinės jėgos pozicijas.

Norėdami stabilizuoti situaciją, konservatoriai, visų pirma, turi užgesinti savo vidaus vertybinius konfliktus. Blogiausia tai, kad norėdami sugrįžti į dešinįjį flangą, jie turės kopijuoti „Reform UK“, nes dabar jie yra be aiškios tapatybės.

Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad 2029-ųjų parlamento rinkimai labiau spręs, kas bus pagrindinė dešinioji jėga, o ne kas valdys po rinkimų.

Ir dar vienas svarbus aspektas, verčiantis palyginti politinių perbėgėlių reiškinį Britanijoje ir Lietuvoje. N. Farage‘as ne kartą, o taip pat ir pirmadienio kalboje akcentavo labai įdomų dalyką – nors iki 2029 m. parlamento rinkimų dar daug laiko, tačiau šių metų gegužės 7-oji yra paskutinė data politiniams perbėgėliams. Kodėl?

„Reform UK“ susidūrė su kritika dėl nepakankamos kandidatų patikros, todėl siekiant išvengti chaoso dėl paskutinę minutę besikeičiančių asmenų, N. Farage‘ui reikia laiko sąrašams užbaigti, kad būtų išvengta teisinių ir administracinių nesklandumų. Taip pat būtina kruopščiai paruošti nominavimo dokumentus.

Reikia turėti galvoje tai, kad Britanijoje parlamento nariai, kalbant mūsų terminais, renkami tik vienmandatėse apygardose, o tai turi savos specifikos. Kita vertus, reikia laiko aukšto rango perbėgėlius tinkamai integruoti, nes jie bus nauji veidai savo apygardose dar prieš prasidedant oficialiai kampanijai.

Kita vertus, tai yra ir psichologinis spaudimas Konservatorių partijai. Nustatydamas griežtą terminą, N. Farage’as sukūrė „dabar arba niekada“ momentą, kuris neleidžia dvejojantiems žaisti abiejose pusėse. Tai padeda parodyti, kad „Reform UK“ yra organizuota ir drausminga jėga, o Konservatorių partija – skęstantis laivas.

Ir dar. N. Farage‘as yra viešai kalbėjęs, kad jam nereikia „samdinių“, kurie prie partijos jungiasi tik todėl, kad bijo prarasti savo vietą Parlamente. Reikalaudamas apsispręsti iki gegužės 7-osios, jis taip pat reikalauja įsipareigojimo įrodymo.

Jam reikia žmonių, kurie kovotų už „Reform UK“ manifestą, o ne tiesiog naudotųsi partija kaip gelbėjimosi valtimi paskutinę sekundę.

Šaltinis