Lietuva tampa šalimi, kurią sveiku protu darosi vis sunkiau suprasti. O tiksliau – jos politikus ir jiems nuolaidžiaujančius žmones. Šiandien išėjęs į kiemą pamačiau du vyrus, kurie tvarkė mūsų kieme esančius krūmus ir iškart prisiminiau Vilniaus aktualiją. Sostinės savivaldybė savo bejėgystei ir apsileidimui pateisinti išrado „tvaraus šienavimo“ politiką, pagal kurią ištisi plotai paliekami nešienauti.
Daugelis žmonių pasibaisėję, negali pasivaikščioti miesto pievomis net pačiame miesto centre, visur knibžda erkės, masiškai dauginasi nuodingieji Sosnovskio barščiai, kurie įvairiuose regionuose jau yra tikra stichinė nelaimė, o blogiausia, kad ši ypač gaji piktžolė yra pavojinga žmogaus gyvybei. Ta proga prisiminiau, kai dar jaunystėje lankiausi vienoje pamaskvės dačioje.
Vos išėjus pro duris reikėjo saugotis, kad neįliptum į šabakštyną – dilgėlyną. Ar negalite nusišienauti? Atsakymas buvo labai rusiškai zaduševnas – мы любим дикую природу (mylime laukinę gamtą).
Vilniaus meras – taip pat. O juk vilniečiai moka mokesčius, bet viskas baigiasi paburbėjimais. Kai žmonės abejingi tam, ką su jų mylimu miestu daro politinių nebrendylų partijai atstovaujantis meras, tai jis tai darys ir toliau.
Mes Londone irgi mokam mokesčius, bet mūsų visai eiliniame rajone, visai eiliniame name kasdien siurbiami kilimais kloti koridoriai, kas kelis mėnesius iš lauko plaunami visų namų langai ir stoglangiai, nuolat šluojami šaligatviai. Ir šiandien grįžtu namo, kieme vyrų jau nebėra.
Viskas išravėta, krūmai dailiai apkirpti, visos šakelės ir lapeliai susiurbti. Aplink dideli žolės plotai, kurie nuolat šienaujami ir laistomi, ant tos žolės nuolat gulinėja žmonės su vaikais, kažką valgo, gurkšnoja, aplink laksto visiškai taikūs šunys…
