Vėl ,,paukščių kalbos” statusas? Norint sunaikinti tautą, nebūtina ją visą išžudyti…
Norint sunaikinti tautą nebūtina ją visą išžudyti ar deportuoti iš gimtosios žemės. Užtenka vykdyti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kad tauta pati išsivaikščiotų po platųjį pasaulį, o gimtinėje jos likučius užgožtų ir asimiliuotų ateiviai.
Norint sunaikinti kalbą nebūtina uždrausti jos raštą. Užtenka pamažu stumti kalbą iš viešojo gyvenimo ir nepastebimai ją paversti tik buitine virtuvės šnekta. O ta kalba šnekantiems žmonėms sudaryti tokias sąlygas, kad jie ,,dėl savo pačių patogumo” savo Tėvyneje ir valstybėje būtų priversti ,,savanoriškai” bendrauti su kitataučiais būtent šiems ,,patogesne” kalba. Ir tokį žeminantį prisitaikėliškumą vadinti ,,empatija”, ,,mandagumu” ar ,,paslaugumu”.
Gyvenusieji okupacijoje ir nepraradusieji savigarbos puikiai mena, kur vedė toks ,,mandagumas”: prabilęs lietuviškai Vilniuje galėjai sulaukti atsako: ,,nesuprantu tavo paukščių kalbos, šnekėk žmonių kalba”.
Sąjūdis kuriam laikui šiam žeminimui buvo padaręs galą. Tačiau valdantieji, ir ypač Laisvės partija, taip patologiškai nekenčia lietuvių kalbos, kad siunčia aiškius ženklus atvykėliams: nesimokykite tos lietuvių kalbos, nes puikiai išsiversite ir be jos, Lietuvoje jums niekada jos ir neprireiks.
Todėl konfliktai ir žeminimas kalbiniu pagrindu sparčiai sugrįžta į Vilniaus ir kitų šalies miestų kasdienybę. Paslaugos teikėjas, reikalaujantis su juo kalbėti ne lietuviškai, darosi įprastu personažu. Liko tik mažytis žingsnelis, kai jis pareikš nesuprantąs ,,paukščių kalbos” ir pareikalaus į jį kreiptis pagarbiai – ne kažkokių paukščių, o žmonių, greičiausiai – ,,didžiojo Lenino” kalba.
Jeigu dar turime nors lašelį žmogiško orumo bei tautinės savigarbos ir nenorime vėl būti vadinamais ar net pasijausti esą ,,paukščiais”, bet save laikome ir reikalaujame būti pripažįstami ne atsilikusiais krašto čiabuviais, bet savo šalies šeimininkais ir visaverčiais žmonėmis – ateikime į protesto akciją prieš lietuvių tautos ir lietuvių kalbos žeminimą prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Vieta – Gedimino prospektas, 38.
Vytautas Radžvilas
Penktadienį, balandžio 21 dieną, 12 valandą, Nacionalinis susivienijimas kviečia į protestą prieš lietuvių valstybinės kalbos menkinimą ir stūmimą iš viešojo gyvenimo prie Aušrinės Armonaitės vadovaujamos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.
Pastaraisiais metais Lietuvoje labai išaugo rusų kalbos vartojimas. Paslaugų teikėjai vis dažniau ir įžūliau atsisako bendrauti lietuvių kalba. Atsainus požiūris į lietuvių kalbos vartojimą sparčiai plinta ir įsitvirtina. Tai ne vien pabėgėlių iš Ukrainos įtaka. Daugybė darbo imigrantų dirba nemokėdami lietuvių kalbos, o ir ne vienas Lietuvos rusakalbis gyventojas, naudodamasis dėl karo Ukrainoje susiklosčiusiomis palankiomis aplinkybėmis, „pamiršo“ lietuvių kalbą.
Lietuvos valdžia, niekinanti lietuvių kalbą ir dangstydamasi Ukrainos pabėgėlių tragedija, stengiasi visuomenėje įtvirtinti požiūrį, kad lietuvių kalba nėra būtina ir skiepija nuostatą, jog lietuviams savo gimtojoje šalyje ir valstybėje vėl teks grįžti prie okupacijos laikotarpiu dominavusios rusų kalbos.
Todėl. užuot organizavusi ukrainiečiams reikalingus lietuvių kalbos kursus, Vyriausybė kritikuoja šalies pareigūnus, primenančius apie atvykėlių į Lietuvą pareigą mokytis valstybinės kalbos. Ypač atvirai niekinamą požiūrį į lietuvių kalbą išsakė ministrė pirmininkė I. Šimonytė ir Ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė. Būtent Armonaitės ministerija turėtų užtikrinti, kad paslaugos Lietuvoje būtų tiekiamos valstybine kalba. Tačiau to nedaroma, nes nenorima ir nematoma prasmės. Esamai valdžiai lietuvių kalba Lietuvoje atrodo viena iš daugelio, PASIRINKIMAS, o ne kalba, kurią privalo mokėti visi piliečiai ir čia dirbantieji. Lietuvių kalbai numatyta podukros vieta, ji vis atviriau stumiama į viešojo gyvenimo užribius.
Tą patį valdžios požiūrį liudija ir valdančiųjų registruotas Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, kurį Lietuvių kalbos institutas įvertino kaip antikonstitucinį. Tą patį požiūrį liudija ir Armonaitės sprendimas Europos Komisijos lietuvių kalbos skaitmenizavimui skirtus 35 mln. eurų nukreipti su kalba nesusijusioms reikmėms. Pagaliau jį liudija ir prie Vyriausybės veikiančio Tautinių mažumų departamento parengtas faktinės Pietryčių Lietuvos autonomizacijos planas „Vilniaus kraštas 2040.“
Lietuva yra lietuvių tautos valstybė, kurioje gerbiami ir lygūs visi jai lojalūs ir jos konstitucines normas gerbiantys kitataučiai. Viena svarbiausių normų – lietuvių kalba yra valstybinė. Būtent nuo šio reikalavimo pradėjo Sąjūdis 1988 metais. Dabartinė valdžia su Armonaite priešakyje mėgina panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir grąžinti LIetuvą į laikus, kai mūsų gimtoji kalba buvo vartojama tik kaip buitinė virtuvės šnekta.
Ateikime ir pasakykime NE Armonaitės siautėjimui ir TAIP lietuvių kalbos išsaugojimui.
