2015 m. į karą Sirijoje įsitraukė Rusija. Prieš tai, panaudodama karines pajėgas, Maskva aneksavo Krymą. Skirtingos tarptautinių santykių teorijos pateikia skirtingus atsakymus į klausimą, kodėl Kremlius ryžosi šioms karinėms misijoms.
Realizmo atstovai laikosi požiūrio, kad valstybės anarchiškoje tarptautinėje sistemoje turi aiškius interesus, iš kurių svarbiausi – saugumas ir galios didinimas.
Realizmo požiūriu, padėtis Sirijoje – susijusi su Rusijos interesais. Kokiais? Išlaikyti ilgamečio sąjungininko Basharo al Assado režimą Sirijoje, paversti jį marionetiniu? Apsaugoti Sirijoje esančias savo karines bazes? Sustabdyti tarptautinį terorizmą („Islamo valstybę“, „Al Nusra“ ir kitas teroristinėmis pripažįstamas organizacijas)? Neleisti Jungtinėms Valstijoms ir kitoms Vakarų galioms šeimininkauti Vidurio Rytuose?
Neneigiu, kad galbūt tokie tikslai ir yra. Ir dalis jų – svarbūs. Pavyzdžiui, dėl teroristų – Kaukazas iki šiol nėra ramiausias Rusijos regionas. B. al Assadas dabar yra priklausomas nuo Kremliaus valios, nes be Rusijos įsikišimo jo dienos galėjo būti suskaičiuotos. Ir vis dėlto, ar šie tikslai iš tiesų yra tokie reikšmingi, kad Maskvai reikėjo veltis į tokį sudėtingą konfliktą, koks jau kelis metus vyksta Sirijoje? O konfliktas Ukrainoje? Ar vertėjo Rusijai aneksuoti Krymą ir ilgam laikui komplikuoti santykius su broliška ukrainiečių tauta dėl Sevastopolyje esančios karinės jūrų laivyno bazės?
Taigi, nors dažnai tvirtinama, esą Rusija tarptautinėje erdvėje dažnai vadovaujasi realistine-racionalistine logika, tiek Ukrainos, tiek ir Sirijos atveju yra sudėtinga atsakyti į klausimą, kokie yra Rusijos gyvybiniai interesai. Kodėl Rusija daro tai, ką daro? Ko ji siekia? Kodėl siekia?
Realizmo „krikštasūnis“ neorealizmas (arba struktūrinis realizmas) remiasi prielaida apie tarptautinės sistemos daromą poveikį savo vienetams (valstybėms) anarchiškame pasaulyje.
Pasak neorealistų, didžiosios pasaulio galios (valstybės) anarchiškoje tarptautinėje sistemoje siekia išlaikyti (karinės) galios pusiausvyrą, dėl to balansuoja kitų didžiųjų valstybių (arba hegemonų) galią (angl. balance of power).
Vadovaujantis neorealizmo prielaidomis, Rusija, kurią (žinoma, tik karine prasme) galime laikyti viena iš didžiųjų pasaulio galių, dalyvaudama Sirijos pilietiniame kare ir konflikte Ukrainoje siekia išlaikyti galių pusiausvyrą tarptautinėje sistemoje – t. y. Maskva stengiasi atsverti Vakarų šalių įtaką Vidurio Rytuose (Sirija) ir Rytų Europoje (Ukraina).
Nors neorealistinis aiškinimas atrodo adekvatus, norint paaiškinti Rusijos tarptautinę laikyseną, reikėtų atkreipti dėmesį, kad, kitaip nei analizuojant Vakarų ir Tarybų Sąjungos santykius Šaltojo karo metais, kai egzistavo du gana savarankiški ir (bent iš pradžių) silpnais tarpusavio ryšiais susiję tarptautinės sistemos subjektai, šių dienų Rusija nėra izoliavusi savęs nuo Vakarų. Priešingai, ekonominiai-energetiniai bei finansiniai ryšiai tarp Rusijos ir Vakarų valstybių yra labai glaudūs.
Nesuklysiu sakydamas, kad faktiškai Rusija pati didina Vakarų ekonominę (taigi ir karinę) galią, nes yra viena iš pagrindinių energetinių išteklių tiekėjų Vakarams, be to, rinka vakarietiškai produkcijai. Deja, šio labai reikšmingo veiksnio – tarpusavio ekonominės-finansinės priklausomybės – nei realizmas, nei jo įpėdinis struktūrinis realizmas neapčiuopia. Tad taip ir lieka neaišku, kodėl Rusija, viena vertus, riboja Vakarų galios sklaidą tarptautinėje erdvėje (būtent tą sako realistai), kita vertus, tą galią pati didina (pavyzdžiui, dujotiekis „Nord Stream“)?
Pagaliau galima „išbandyti“ konstruktyvistinį požiūrį į tarptautinius santykius, kuris kviečia aiškintis bendrų idėjų bei reikšmių, sąlygojančių valstybių tapatybes bei nacionalinius interesus, susidarymą ir kitimą. Konstruktyvistų tvirtinimu, itin svarbu atskleisti, kaip ir kokios valstybių tapatybės yra kuriamos bei skleidžiamos, nes nuo to reikšmingai priklauso šalių nacionalinių interesų samprata, kuri lemia tai, kokia yra formuojama bei vykdoma užsienio politika.
Žinoma, norėdami atskleisti Rusijos tarptautinio vaidmens konstravimo procesą ir mechanizmus, neišvengiamai turėtume atlikti (bent jau) šios šalies pareigūnų, atsakingų už užsienio politikos sprendimų priėmimą, formuluojamo tapatybinio diskurso tyrimą. Tačiau dėl vietos trūkumo mes diskurso analizės čia nedarysime. Tiesiog, pasiremsime daugiau ar mažiau jau žinomais argumentais apie tai, kaip Rusijos politinis elitas suvokia save (Rusiją) ir juos (Rusiją) supantį pasaulį.
Neabejotinai vienas iš vyraujančių naratyvų yra „Rusijos – didžiosios galios“ naratyvas. Kitas – „priešiškų Vakarų“ arba „apsuptos tvirtovės“ naratyvas. (Šie du naratyvai – ne vieninteliai, bet ryškūs).
Šnekant apie pirmąjį, šio naratyvo svarbiausi idėjiniai elementai yra maždaug tokie: Rusija – ne regioninė, o pasaulinė galia, todėl ji aktyviai dalyvauja pasauliniuose procesuose, taip pat ir Vidurio Rytuose; Rusija – didžiausia pasaulio valstybė, be to, stipri (branduolinė) valstybė. Tad niekas negali daryti įtakos jos sprendimams; Rusija pasisako už daugiapolės tarptautinės sistemos, kurioje yra kelios stiprios didžiosios valstybės (poliai), sukūrimą. Tad niekas, net galingiausia pasaulio šalis – Jungtinės Valstijos – negali daryti Rusijai poveikio. Ir taip toliau.
„Apsuptos tvirtovės“ naratyve vyrauja šios reikšmės: vakariečiai siekia primesti Rusijai savo valią – būtina riboti Vakarų įtakos sklaidą pačioje Rusijoje, „artimajame užsienyje“, o galbūt net ir visame pasaulyje; Rusija patiria nuolatinį Vakarų spaudimą – karinį, ekonominį, kultūrinį. Reikia visomis išgalėmis priešintis Vakarams. Ir taip toliau.
Kaip galima matyti, „Rusijos – didžiosios galios“ naratyvas koreliuoja su intervencija Sirijoje, o „apsuptos tvirtovės“ – su Ukrainos įvykiais. Bėda, kad konstruktyvizmas šioje vietoje tarsi padeda tašką. T. y., nors atskleidžia tam tikrus (vyraujančius) tapatybinius pasakojimus, parodo jų ryšį su nacionalinių interesų samprata bei konkrečiais (užsienio politikos) veiksmais, klausimas, kodėl būtent tokie naratyvai yra kuriami bei artikuliuojami, iš esmės lieka neatsakytas. (Teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad konstruktyvizmas tokio klausimo ir nekelia).
Mano atsakymas į šį klausimą yra ekonominis: trumpai tariant, Rusijos padėtis globalioje ekonominėje sistemoje (pusiau periferijos statusas) nesukuria sąlygų šios šalies ekonomikai vystytis ir didžiosios dalies gyventojų gerovei užtikrinti. Todėl Rusijos politinis elitas, kuris primena į narkotikus įjunkusį žmogų, nenorintį, o galbūt jau ir nebegalintį atsikratyti ydingos priklausomybės nuo gamtinių išteklių eksporto ir už tai gaunamų „lengvų pinigų“, yra priverstas kurti tokius tapatybinius naratyvus, kurie leistų išlaikyti visuomenę sutelktą. Kad pasakojimai nebūtų tik žodžiai, viskas „iliustruojama“ konkrečiais veiksmais – įsitraukimu į pilietinį konfliktą Sirijoje, Krymo pusiasalio aneksija, „kova su fašistais“ Donbase ir taip toliau.
Galima sutikti, galima nesutikti su tokia išvada. Tačiau prisiminkime, koks buvo Vladimiro Putino populiarumo reitingas, kai Rusija prisijungė Krymą? Arba pagalvokime apie tai, kiek realiai kiekvienam iš mūsų rūpėjo tai, kas pastaruoju metu dėjosi Sirijoje? Turiu galvoje, visus tuos bombardavimus ir Rusijos bei JAV grasinimus viena kitai beveik karu.
Jeigu panaši situacija būtų vykusi Šaltojo karo metais, kai dvi supervalstybės beveik surėmė ietis kokioje nors Trečiojo pasaulio valstybėje, tai mažų mažiausiai nerimautume, kad nekiltų branduolinis karas. O dabar? Ar kas nors pasaulyje rimtai tiki, kad Rusija kariaus su Amerika, o Amerika su Rusija?
