Nė dienos be globalių problemų ir jų sukeltų visuomenės audrų: dar nenurimo aistros dėl Vilniaus G taško, kai sukunkuliavo visa Lietuva dėl Emilio Vėlyvio „mišių“.
Tai tos pačios prigimties reiškiniai, natūraliai išaugę iš šiandienės mūsų vyraujančios kultūros ir ją propaguojančio elito.
Žodžius „ kultūra“ ir „elitas“ daug kas norėtų rašyti kabutėse, bet ar gali rašyti kabutėse patį Vilniaus merą R.Šimašių, E.Vėlyvio filmams skiriančius finansavimą kino viršininkus, taip pat į jo premjeras plūstančias įžymybes ir net tuos filmus sugebančius pagirti kritikus?
Šviesios atminties didysis lietuvių kino kritikas Saulius Macaitis tokius Vėlyvius vadindavo net ne amatininkais, o grafomanais, nes jie nė savo amato nemoka.
Dabar kiną galima skirstyti į gerą, blogą ir lietuvišką (vaidybinius filmus).
E.Vėlyvio filmai – ypač lietuviški. Tik nesuprantu, kam jis vargsta, juos vadindamas „Zero I“, „Zero II“ ir t.t. Juk kad ir kiek prie nulio pridėsi nulių, suma nesikeičia.
Ir, Dieve, apsaugok nuo lietuviško humoro ir visos popkultūros, kuri tokio pat mėgėjiško lygio, kaip lietuviškas futbolas. Manau, dėl šių dviejų nepakenčiamų dalykų žmonės ir emigruoja iš Lietuvos.
Bet tai nereiškia, kad čia galėtų padėti draudimai, bausmės, cenzūra. Bet visuomet padeda tiesa: karalius nuogas, tai nevykėlių pastangos, negabių žmonių išmonės, klounų, neturinčių humoro jausmo nė už centą, šou (E.Vėlyvio „pats brangiausias filmas“ „Zero Live Show“).
Tikroji kultūra be vertybių hierarchijos išsigimsta, kaip dabar Lietuvoje.
Popsų kultūra valstybės remiama, o Lietuvos mokslo taryba atsisakė skirti dar 2017 m. parengtam Lietuvos vietovardžių žodyno trečio tomo atspausdinimui lėšų. Tai rodo tendenciją, kas mus užvaldė. Dar nepraradusiems tautinės sąmonės lietuviams būna ypač skaudu, kad per informacijos priemones, pavyzdžiui, Lietuvos dainų šventę vertino Putinaitės, bumblauskai ir kiti Lietuvos istoriją, jos žymius žmones, kultūrą niekinantys veikėjai.