Kolega Gintautas Kniukšta, į antrąją savo gyvenimo pusę užsimojęs dviems donkichotiškiems sumanymams – įkurtu sąjūdžiu saugoti grobuoniškų medienos prekeivių siaubiamus Lietuvos miškus ir leisti laikraštį „Šiandien“ – ištempė mane iš Vilniaus į Žemaitijos gūdumą – Rietavą, kuriame jis, kaimo vaikas, prieš Žemės ūkio akademiją ir Universiteto žurnalistiką baigė tenykštį žemės ūkio technikumą.
Jeigu ne garsioji Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir Nepriklausomybės paminklas prie savivaldybės, pamanytum, kad atsidūręs Belgijos, Vokietijos , Olandijos ar kitos Vakarų Europos atvirukinio grožio miestuke. Po administracinės Lietuvos reformos turbūt iš naujųjų mažųjų savivaldybių Rietavo savivaldybė vienintelė pasiteisino: miestas sutvarkytas ne prasčiau nei Druskininkai – visur jaučiama rūpestinga miestą mylinčio šeimininko ranka. Tikrai kunigaikštiškas miestas, tartum visur pleventų Rietavo statytojų ir Lietuvos patriotų Oginskių dvasia.
Gintautas savo laikraščiui darė interviu su Rietavo savivaldybės tarybos nariu, ilgamečiu nepakeičiamu Rietavo žemės ūkio technikumo, vėliau kolegijos direktoriumi Jonu Bačinsku. Ištempęs ausis klausiau direktoriaus pasakojimo apie pirmąją Lietuvoje kunigaikščio Irenijaus Oginskio prieš 150 metų įkurtą žemės ūkio mokyklą (anuomet ji vadinosi mokslinyčia), jos klestėjimo laikus (dar 2009 m. čia mokėsi per 2 tūkst. Žemaitijos ir visos Lietuvos jaunimo) ir jos tylią pabaigą – kaip ir dauguma Lietuvos žemės ūkio mokyklų, dėl besimokančiųjų stygiaus ji likviduota.
Kai paprašėme palydėti į buvusios kolegijos rūmus, ponas Jonas mandagiai atsisakė teisindamasis laiko stygiumi, nors jau pensininkas ir nėra labai užimtas. Su Gintautu padaręs ekskursiją, supratau, kodėl direktoriui būtų buvę sunku mus lydėti po buvusias savo valdas. Tiek čia jo įdėta širdies, išmonės, taip čia viskas išpuoselėta – jau nepriklausomybės metais, taip pat padedant prancūzams: naujausia kompiuterinė įranga, puikios aktų ir sporto salės, net baseinas, renovuoti bendrabučiai ir kavinė, vestibiuliuose nutapyta net kelios meniškos freskos. Ir visa tai – kunigaikščių Oginskių įkurtame nuostabaus grožio parke, greta dvaro rūmų. Tačiau niekam tai nereikalinga, visur – nė gyvos dvasios, kaip kapinyne, tik kelios budinčios moterys.
Faktiškai moderniai įrengtas mokymo kompleksas likęs be šeimininko (čia įsikūrė kitų dviejų kolegijų filialai). Ar gali būti turtinga valstybė, jeigu vėjais paleidžia tokį turtą ir grožį? Žinoma, ne mažytei Rietavo savivaldybei susidoroti su visą Lietuvą užgriuvusiomis demografijos, emigracijos problemomis, kurių auka tapo ir Rietavo pirmoji Lietuvos žemės ūkio mokykla. Čia galėtų padėti tik bendra kompleksinė strategija, valstybės švietimo ir jaunimo ugdymo politika, jeigu tik tokia būtų. Ir šiuolaikiniai Oginskiai, mylintys savo tėvynę ir jos žmones.
Bet man atrodo, kad bemaž visus šiuos 30 atgautos nepriklausomybės metų Lietuvą valdė ir tebevaldo ne Oginskiai, o Muravjovai korikai, kurių užduotis – griauti ir naikinti Lietuvą.
