Valdas Sutkus. Populiarėjanti profesija JAV – skvoterių medžiotojas

Veidaknygė

Niujorke namo savininkė buvo surakinta antrankiais po konflikto su į jos namą įsilaužusiais ir jame apsigyvenusiais žmonėmis – taip vadinamais „skvoteriais“ , kuriuos ji bandė iškraustyti. Skvoteriais vadinami įsibrovėliai, kurie be savininko leidimo įsikrausto į jiems nepriklausantį būstą ir ten apsigyvena. Iškeldinti juos būna sudėtinga. 47 metų moteris suimta po to, kai pakeitė spynas savo name.

Istorija su įsibrovėliais nutiko, kai ji pardavinėjo paveldėtą savo tėvų namą. Tuo metu name niekas negyveno. Tą pastebėję, į tuščią namą įsikraustė skvoteriai, kurie įžūliai pakeitė lauko duris ir spynas. Kaimynai pasakojo, kad matė, kaip kažkokie vyrai tiesiog nuėmė sklype stovėjusį ženklą „Parduodama“ ir įėjo į namą. Atvykusi savininkė savo name jau rado „gyventojus“. Nepavykus nelegalių gyventojų išprašyti gražiuoju, namo savininkė išsikvietė spynų meistrą, kad pakeistų durų spynas. Tada kilo karštas barnis su name savavališkai apsigyvenusiais žmonėmis. Šie iškvietė policiją, kuri atvykusi uždėjo antrankius namo savininkei.

Policininkai išaiškino namo savininkei, kad ji gali išspręsti problemą tik teisme, nes toks konfliktas laikomas civiliniu ginču – „nuomotojo ir nuomininko problema“. Tuo tarpu pati moteris buvo apkaltinta prievartiniu žmonių iškeldinimu, kadangi ji „pakeitė spynas ir neįteikė naujo rakto ten gyvenantiems asmenims“.

Demokratų valdomame Niujorke asmuo gali reikalauti „skvoterio teisių“ jau po 30 dienų gyvenimo nekilnojamojo turto objekte, kadangi įgauna taip vadinamą juridinį „nuomininko“ (nuolatinio gyventojo) statusą. Bet net ir šis terminas yra sąlyginis, kadangi dažnai trūksta įrodymų, kada tiksliai skvoteris pateko į namą ir kiek laiko jame išbuvo. Apsigyvenęs svetimame būste, įsilaužėlis jau laikomas „nuomininku“ ir jo teises gina įstatymas. Jį iškeldinti galima tik teismo sprendimu. Pagal įstatymus būsto savininkui draudžiama pakeisti spynas, išjungti komunalines paslaugas ar išnešti taip vadinamų „nuomininkų“ daiktus iš būsto. Iškeldinimo byla teisme gali užtrukti ilgiau nei metus.

Skvoterių teisės dar labiau ginamos, jei jie „elgiasi su namu taip, kaip elgtųsi savininkas“, pavyzdžiui, prižiūri namą ir jį remontuoja. Todėl minėtos moters name skvoteriai netrukus po įsikraustymo ėmėsi darbų. Kaimynai pasakojo, jog jie atsivežė kažkokių lentų, kažką gręžė ir kalė, pakeitė namo duris. Savininkei jie pateikė atseit pirktų medžiagų kvitus ir pareikalavo „už darbus ir medžiagas“ sumokėti pinigus.

Kitame didelio atgarsio sulaukusiame ginče dėl būsto Niujorke pensininkų pora negalėjo įsikelti į namą dėl to, kad jame gyveno skvoteris. Jie nusipirko namą, tačiau rado jame apsigyvenusį vyriškį, kuris atsisakė išsikraustyti teigdamas, jog buvęs savininkas jam leido name nemokamai gyventi neribotą laiką. Namo pirkimo-pardavimo sutartyje apie tai nieko nebuvo parašyta. Per tą laiką, kol byla sprendėsi teisme, namo savininkams teko sumokėti tūkstančius dolerių už komunalines paslaugas. Iš skvoterio tų pinigų atgauti nepavyko, nes jis pasiskelbė asmeninį bankrotą ir pareiškė, kad neturi nei turto, nei pajamų. Prieš tai jis namo savininkams siūlė išsikelti, jei jie sumokėtų jam 100 tūkst. dolerių.

Panaši istorija nutiko investuotojui Filadelfijoje. Žmogus nusipirko seną namą, jį suremontavo ir tikėjosi uždirbti suremontuotą namą pardavęs brangiau. Tačiau į jau suremontuotą, bet dar negyvenamą namą įsikraustė skvoteriai. Savininkas iškvietė policiją. Jis parodė policininkams namo nuosavybės dokumentus, o įsibrovėliai, suprantama, jokių dokumentų neturėjo. Tačiau policininkai skvoterius iškraustyti atsisakė, ir, kaip įprasta, pasiūlė savininkui kreiptis į teismą, nes čia, atseit, yra „civilinis ginčas dėl nuosavybės“. Tuo tarpu nelegalūs gyventojai siaubė būstą, į vidų negalėjo patekti namą apžiūrėti norėję pirkėjai. Po kurio laiko skvoteriai pateikė savininkui pasiūlymą jiems sumokėti už išsikraustymą. Apsvarstęs teismo proceso trukmę, išlaidas advokatui, namo savininkas nusprendė įsibrovėliams sumokėti išpirką. Iš pradžių jie reikalavo 2 000 dolerių, bet savininkui pavyko nusiderėti iki 1 200. Po to, kol namas buvo parduotas, savininkas kasdien važiavo tikrinti, ar į namą vėl kas nors neįsikraustė.

Kadangi policija tokiais atvejai nepadeda, gana paklausia tampa skvoterių iškraustymo paslauga, kurią teikia privačios įmonės. Jos už užmokestį „savais metodais“ įtikina skvoterius išsikraustyti. Kai kurios jų tiesiog nusiunčia su skvoteriais pasikalbėti sportiško kūno sudėjimo vaikinus, tačiau vienas Kalifornijos valstijos gyventojas išgarsėjo po to, kai viešai paskelbė istoriją apie tai, kaip jis pats iškraustė į jo mamos namą įsikėlusius skvoterius jų pačių metodais. Jo įrašas apie tai You Tube tapo virusiniu. Žiniasklaida vyriškį pavadino „skvoterių medžiotoju“.

Policijai atsisakius padėti, vyriškis nusprendė pats tapti skvoteriu savo mamos name, nes tokiu atveju ir jam taikomos skvoterio teisės. Kaip namo savininkas jis nieko negalėjo padaryti šitiems taip vadinamiems „nuomininkams“, bet kaip skvoteris jis jau įgavo tokias pačias teises, kaip ir jie, būti name, ir galėjo apnuodyti jiems gyvenimą. Palaukęs, kol skvoteriai trumpam išėjo su reikalais, vyriškis pats įsikraustė į jų jau užimtą namą. Skvoteriams sugrįžus, prasidėjo „nervų karas“, kurį namo savininkės sūnus sugebėjo laimėti. Paradoksas tame, jog jis turėjo daugiau laisvės veikti kaip skvoteris, negu kaip oficialus namo savininkės atstovas.

Dabar šis vyras teikia skvoterių iškeldinimo paslaugas kitiems namų savininkams. Tai tapo jo nuolatiniu darbu, o honoraras prasideda nuo 5 000 dolerių. Jo įrašai socialinėje žiniasklaidoje sulaukia milijonų peržiūrų. Jo taktika: apsigyventi su skvoteriu. Priteršti vonios kambarį. Užimti geriausią vietą ant sofos. Pasisavinti televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Paleisti muziką viduryje nakties. Išgerti skvoterio kavą. Suvalgyti jo maistą.

Skvoterių medžiotojo šūkis: „Jei jie gali užimti namą, aš taip pat galiu užimti namą.“ Savo interneto svetainėje jis pozuoja su juoda beisbolo kepuraite, ant kurios užrašyta: „Nešdinkis“. „Žmonės pavargo klausytis, kad nieko negalima padaryti, kai kažkas iš jų pavagia namus“ – sako skvoterių medžiotojas. Norėdamas įtikinti skvoterius išsikraustyti, jis pradžioje pasiūlo jiems sandėrį: jei jie išsikraustys taikiai, jis išlaikys jų tapatybę paslaptyje. Dauguma skvoterių sutinka. Tų, kurie nesutinka, nuotraukas jis įkelia į savo svetainę, o bendravimą su jais filmuoja ir kelia į „YouTube“ ir „Instagram“. Šiuo metu jis kuria patvirtintų skvoterių duomenų bazę, kad nuomotojai ateityje joje galėtų pasitikrinti potencialių nuomininkų istoriją.

Skvoteriai turi ir savo komunistinės pakraipos gyvenimo būdo filosofiją. Jie aiškina, kad „gyvybiniai žmogaus poreikiai yra daug svarbesni negu kažkieno privati nuosavybė“. Todėl, pasak jų, jei žmogus turi būstą, kuriuo pats nesinaudoja, tai turėtų dalytis juo su tais, kuriems labai reikia pastogės. Tokia ideologija randa kelią į progresyvių politikų širdis. Todėl skvoterių problema aštri demokratų partijos valdomose valstijose ir miestuose: Kalifornijoje, Niujorke, Čikagoje ir pan. Ten, kur valdžia toleruoja nusikalstamumą, kur yra sumažintas policijos finansavimas ir apribotos policijos teisės, o progresyvių pažiūrų prokurorai „pažeidžiamų visuomenės grupių“ atstovams tiesiog nekelia bylų. Ten skvoteriai užima tūkstančius butų ir namų. Būstas gali būti laikinai negyvenamas dėl to, kad yra parduodamas ar savininkas gali būti ilgesniam laikui išvykęs darbo reikalais ar atostogų, ir būstas jau gali tapti skvoterių taikiniu. O skvoteriai vis geriau žino „savo teises“ ir jomis naudojasi.