Valdas Sutkus. Britanijos leidėjas atsiprašė rašytojos dėl cenzūros

Išstumta iš pagrindinės knygų leidybos rinkos

Britanijos leidėjas „Pan Macmillan“ po keturių metų atsiprašė rašytojos Kate Clanchy už tai, kad 2021 m. pasidavė „progresyviųjų“ aktyvistų spaudimui ir padarė rašytojai reputacinę ir profesinę žalą. Tuo metu leidykla pasmerkė rašytoją ir viešai pranešė, kad ketina cenzūruoti Kate Clanchy knygą: perleisti ją su pakeitimais, išimant „problemines“ vietas, kad būtų „pašalinti netinkami aprašymai“. Aktyvistai rašytoją kaltino rasizmu dėl kai kurių jos knygos sakinių. Tačiau 2022 m. pradžioje „Pan Macmillan“ išvis oficialiai nutraukė santykius su Kate Clanchy. Tai reiškė, kad leidykla nebeleido jos knygų, nebeplatino ankstesnių leidimų. Tokiu būdu autorė faktiškai buvo išstumta iš pagrindinės knygų leidybos rinkos. Dabar leidyklos vadovė J. Prior jau sako, kad tai buvo klaida, ir vadina visą situaciją apgailėtina. Pasak jos, „tai, kaip buvo elgtasi su Kate Clanchy, buvo apgailėtina įvykių seka, ir leidykla apgailestauja dėl sukeltos žalos.“

Triukšmas kilo dėl klasikinės pedagoginės knygos

Visas triukšmas tuomet kilo dėl Kate Clanchy parašytos knygos „Some Kids I Taught and What They Taught Me“ (Vaikai, kuriuos aš mokiau, ir tai, ko jie išmokė mane). Tai atsiminimų rinkinys apie ilgametį jos darbą su vaikais Didžiosios Britanijos mokyklose. Tai buvo klasikinė pedagoginė knyga. Mokytoja pasakojo apie darbą su mokiniais: jų charakterius, stiprybes ir silpnybes, apie pedagogo darbo ypatybes. Knyga buvo įvertinta Orwello premija. Orwello premija – tai viena prestižiškiausių Jungtinės Karalystės politinio ir visuomeninio žanro kūrybai skirtų premijų. Ji teikiama už aiškų, sąžiningą ir drąsų rašymą apie tikrovę, kokia ji yra, ir tai, kaip ji veikia paprastų žmonių gyvenimus. Orwello premijos kriterijus paprastas: rašymas turi padėti suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį jį norėtų matyti vienokia ar kitokia ideologija.

Pasipiktinimas kilo dėl keleto konkrečių sakinių. Pavyzdžiui, mokinio apibūdinimas kaip turinčio „chocolate-coloured skin“ (šokoladinės spalvos odą), buvo paskelbtas rasistiniu. Apibūdinimas „almond-shaped eyes“ (migdolo formos akys), – diskriminuojančiu. Sakinys apie mokinį, apibūdintą kaip „mažą, kresną afganą su didele nosimi ir ankstyvais ūsais“, – vėlgi rasistinis. Atskirą pasipiktinimą sukėlė epizodai, kur autorė rašo apie sunkumus, kuriuos ji patyrė dirbdama su autizmo simptomų turinčiais vaikais. Nes autorė rašė, kad darbas su jais buvo varginantis dėl bendravimo sunkumų.

Ištisinė kaltinimų lavina

2021 metais knyga pateko į specifinį kultūrinį lauką. Viskas prasidėjo ne nuo literatūrinių recenzijų, o nuo socialinių tinklų aktyvizmo. Keli socialinių tinklų „Goodreads“ ir „Twitter“ vartotojai ėmė dalintis iš konteksto ištrauktomis citatomis, pateikdami jas kaip „įrodymus“ tariamam rasizmui ir diskriminacijai. Prasidėjo pažįstamas mechanizmas: emocingi komentarai, pasipiktinusių aktyvistų raginimai „nebetylėti“.

Progresyvūs aktyvistai veikė sutelktai. Buvo kuriamos įrašų gijos, kuriose vienas po kito kartojami tie patys sakiniai – „chocolate-coloured skin“ (šokoladinės spalvos oda), „almond-shaped eyes“ (migdolo formos akys), „jarring company“ (varginantis bendravimas). Šie fragmentai buvo nuolat cituojami be konteksto, pateikiami kaip savaime įžeidžiantys, be pasakojimo apie knygos visumą, be klausimų, ką autorė iš tikrųjų bandė pasakyti. Prie citatų buvo klijuojamos etiketės: „rasizmas“, „kolonijinis mąstymas“, masiškai kuriami memai, kuriuose Clanchy vaizduojama kaip „baltoji mokytoja, aprašinėjanti spalvotųjų vaikų kūnus“. Tai buvo ištisinė kaltinimų lavina.

Signalas kūrybinei bendruomenei: kilus triukšmui – bus paaukoti aktyvistams

Nei aktyvistai, nei didžioji dalis žiniasklaidos net nesvarstė, ar tikrai kažkur knygoje yra diskriminacija. Klausimas buvo kitas – ar autorė yra pakankamai „jautri“ ir „atsakinga“ pagal šiandienos ideologinius standartus. Leidėjas, susidūręs su šiuo spaudimu, pasirinko saugiausią kelią. Vietoj to, kad paaiškintų kontekstą, ėmė atsiprašinėti aktyvistų, pažadėjo cenzūruoti tekstą, o galiausiai išvis nutraukė bendradarbiavimą su rašytoja. Tai buvo signalas ne tik šiai autorei, bet ir visai kūrybinei bendruomenei: kilus triukšmui, jie bus paaukoti aktyvistams.

Žiniasklaida šį procesą nuolat spartino. Progresyviai nusiteikę leidiniai ėmė rašyti apie „skandalą“, nors jokio realaus skandalo tuo metu dar nebuvo. Straipsniai buvo formuluojami kaltinančiu tonu: „kritikai sako“, „aktyvistai perspėja“, „bendruomenės pasipiktinusios“, „leidykla negali nereaguoti“. Taip viešojoje erdvėje buvo sukurta dirbtinė krizė. Knyga tapo simboliu, o autorė – simboline „blogiete“, per kurios mušimą galima parodyti aktyvistų „principingą kovą“. Buvo rašomi atviri laiškai, raginimai leidėjui „imtis atsakomybės“, viešai klausiama, kodėl leidykla „toleruoja probleminį turinį“. Tai nebuvo spontaniška reakcija – tai buvo tipinė progresyvaus aktyvizmo schema, kai spaudimas daromas ne argumentais, o reputacijos grėsme.

Kate Clanchy istorija – pavyzdys, kaip progresyvus aktyvizmas, padedamas žiniasklaidos, sukuria moralinės panikos atmosferą, kurioje nelieka vietos nei diskusijai apie literatūrą, nei pačiai diskutuojamai literatūrai. Tai nėra kova už teisingumą, tai kova viešosios erdvės už kontrolę.