Valdas Sutkus. Anuo metu Amerikoje

Trumpas ir Putinas Aliaskoje. Ką Aliaskoje veikė rusai ir kaip ji atiteko amerikiečiams

Trumpas su Putinu susitinka Aliaskoje. Įvairūs komentatoriai ir politologai susitikimo vietos pasirinkimą vertina skirtingai. Vieni sako, jog tai nuolaida Putinui, nes Aliaska – istorinė rusų žemė. Kiti priešingai – sako, jog Aliaskos perėmimas iš rusų kaip tik simbolizuoja JAV jėgą ir Putinas šiuo atveju yra „iškviestas ant kilimėlio“ į teritoriją, kurią Rusija negrįžtamai prarado. Tam, kad susidarytumėte savo nuomonę, apžvelkime, kaip rusai atsirado Aliaskoje ir kaip Aliaska atiteko amerikiečiams.

Rusijos viešojoje erdvėje vis dar skamba provokuojantys pareiškimai apie „Aliaskos susigrąžinimą“. Dar karo Ukrainoje pradžioje 2022 m. Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas perspėjo JAV: „Tegu Amerika visuomet prisimena: yra vienas teritorijos gabalas – Aliaska“, pridurdamas, kad Rusija „turi ką atsiimti“, jei būtų konfiskuotas jos turtas užsienyje. Tais pačiais metais Dūmos narys Olegas Matviečevas valstybinėje televizijoje reikalavo „reparacijų“ ir ragino „grąžinti Aliaską“. Rusų propagandistai ne kartą piktinosi, kaip gudrūs ir klastingi jankiai gerą ir patiklų rusų carą apgavo ir Aliaską iš jo klastingai išviliojo. Kremliaus propagandos veidai šią temą kartoja nuolat: nuo Vladimiro Solovjovo laidų, kuriose raginama „pasiimti Aliaską“, iki kasmet atsinaujinančių kliedesių apie tariamą Rusijos „istorinę teisę“ į Aliaską.

Kailių verslas

Pirmieji rusai Aliaskoje pasirodė 1741 m., kai Beringo ekspedicija, išplaukusi iš Kamčiatkos, pasiekė Aliaskos pakrantes. Po šio atradimo pradėjo atplaukti privačių rusų verslininkų („promyšlennikų“) laivai, ieškantys jūrinių ūdrų ir kitų kailinių žvėrių. Jie steigė laikinas stovyklas salose ir Aliaskos pakrantėje, iš kur ir plėtojo kailių prekybą. Rusiška Aliaska niekada neperaugo į tikrą kolonijinę teritoriją. Tai buvo tik tolimas kailių verslo forpostas, kurį valdė „Rusijos–Amerikos bendrovė“ . Skaičiai iškalbingi: piko metais – XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje visoje „Rusijos Amerikoje“ gyveno vos apie 800 rusų kilmės žmonių, o prieš pat Aliaskos pardavimą rusų tebuvo keli šimtai, išsisklaidę po atokius punktus. Tokia „kolonija“ buvo tiesiog kailių supirkimo taškų grandinė, o ne valstybės valdomas kraštas.

Apskritai, rusų buvimo Aliaskoje motyvas buvo vienintelis – kailiai. Vadinamasis „minkštasis auksas“ – pirmiausia jūrinių ūdrų, taip pat ruonių ir kitų kailinių žvėrių kailiai – ėjo į Azijos rinką. Prekybos schema veikė paprastai: Aliaskoje surinkti kailiai keliaudavo į Kinijos uostus (Kantoną/Guangdžou), kur būdavo mainomi į porcelianą, arbatą, šilką ir kitus gaminius, o šie, savo ruožtu, buvo gabenami į Rusiją ir Europą. Pradiniu laikotarpiu pelnas buvo stulbinamas – vieno jūrinės ūdros kailio kaina Kantone siekdavo apie 100 dolerių. Vėliau kaina krito iki maždaug 20–25 dolerių, bet vis tiek išliko patraukli. Tačiau intensyvi medžioklė greitai retino gyvūnų populiacijas. Iki XIX a. vidurio jūrinių ūdrų beveik nebeliko – tai ne tik smogė verslo rentabilumui, bet ir parodė, kad rusų interesas rėmėsi trumpalaikiu uždarbiu, o ne teritorijos vystymu.

Išnaudojo vietines tautas 

Šis kailių verslas buvo pastatytas ant vietinių tautų išnaudojimo. Aleutai ir kitos vietinės tautos buvo brutaliai įjungtos į kailių „gavybą“. „Promyšlennikai“ imdavo įkaitais aleutų moteris ir vaikus, kad priverstų vyrus plaukti į jūrą ir grįžti su kailiais. Nepaklusnumas baigdavosi įkaitų kankinimu ir žudymu. 1784 m. skerdynės Kodiako vietovėje buvo šios sistemos kulminacija: rusų „promyšlenniko“ Grigorijaus Šelichovo būriai masiškai sušaudė aleutų civilius, o po žudynių šimtai žmonių buvo paversti įkaitais ir priverstiniais darbininkais.

Logistiką tvarkyti buvo dar sunkiau. Rusų gyvenvietės Aliaskoje nuolat stokojo maisto: tiekimas per Sibirą kainavo brangiai ir dažnai vėlavo. Rusams tekdavo plaukti į ispanų, vėliau – meksikiečių valdomą Kaliforniją pirkti kviečių, pupų, miltų ir taukų, tačiau ir tai nepakeitė sudėtingos realybės: atsargos buvo brangios, o jų tiekimas nepatikimas. Teko tartis su britais. 1839 m. „Rusijos–Amerikos bendrovė“ pasirašė tiekimo sutartį, pagal kurią britai įsipareigojo tiekti grūdus ir kitus produktus bei veikti kaip laivybos agentai, o mainais gavo teisę prekiauti tam tikrose pakrantės atkarpose. Tona krovinių, plukdoma iš Britanijos į Naująjį Archangelą (Sitką), kainavo apie 80 rublių, kai tuo tarpu gabenimas iš Europinės Rusijos per Sibirą ir Ochotską – net apie 600 rublių. Kitaip tariant, Rusija maitino savo kolonistus per britų tiekimo grandinę, nes savi tiekimo keliai buvo ekonomikos požiūriu absurdiški.

Geopolitinė padėtis

Geopolitinė tikrovė taip pat nebuvo palanki. Krymo karas sukūrė naujų problemų: Siekdama sunaikinti Rusijos Ramiojo vandenyno laivyną, 1854 m. britų eskadra atakavo Petropavlovską Kamčiatkoje. Šis epizodas buvo aiškus ženklas – jei kiltų naujas konfliktas, toli esanti ir menkai apgyvendinta Aliaska britų laivynui būtų lengvas grobis, kurio Rusija nepajėgtų apginti. Be to, britai galėjo užimti Aliaską ir iš savo valdomos Kanados teritorijos. Britų kariuomenė ten turėjo savo įgulas ir strateginius punktus. Rusijos baimė, kad britai, kontroliuodami Kanadą, galėtų lengvai įsiveržti į Aliaską ir net grasinti Kamčiatkai, buvo visiškai pagrįsta. Tad dar iki JAV pilietinio karo pabaigos Sankt Peterburge brendo mintis, kad racionaliau yra parduoti Aliaską amerikiečiams ir atimti iš Britų imperijos šį „tiltą į Kamčiatką“.

1867 m. kovo mėn. buvo pasirašyta pirkimo sutartis. JAV Senatas ją patvirtino balandžio mėn., o spalio mėn. Sitkoje įvyko oficialus perdavimas. Rusijos vėliava buvo nuleista ir vietoj jos pakelta JAV vėliava. JAV sumokėjo 7,2 mln. dolerių. Vertinant pagal tuometinę ir dabartinę aukso kainą, dabar tai būtų kiek daugiau, nei 1 milijardas dolerių. Šiandien tai atrodytų kaip labai geras sandoris amerikiečiams, tačiau tuomet taip neatrodė.

JAV nelabai norėjo Aliaską pirkti, tačiau rusai labai norėjo ją parduoti

Amerikos spaudoje tada netrūko pašaipų. „Seward’s Folly“ („Sjuardo kvailystė“) ir „Seward’s Icebox“ („Sjuardo ledo dėžė“) – taip išjuokė Aliaskos pirkimą laikraščiai ir karikatūristai, turėdami omenyje tuometinį JAV valstybės sekretorių ir sandorio architektą Williamą Henry Sewardą. Kliuvo ir prezidentui Andrew Johnsonui už tai, kad išleido mokesčių mokėtojų pinigus „baltųjų lokių sodui“ („polar bear garden“) įsigyti. Buvo ir daugiau pašaipių sandorio apibūdinimų: „Rusija pardavė mums išspaustą apelsiną!“ („Russia has sold us a sucked orange!“) , – šaipėsi laikraštis „New York World“ ir retoriškai klausė: „Kam mums teritorija, padengta ledynais, su meškomis ir ruoniais?“ Žodžiu, Aliaskos pirkimas netgi sukėlė politinę krizę JAV.

Taigi, JAV nelabai norėjo Aliaską pirkti, tačiau rusai labai norėjo ją parduoti. Ir vienintelis realus pirkėjas buvo JAV. Todėl rusams teko sandorį „prastūminėti“ kyšiais. Tuo rūpinosi Rusijos pasiuntinys Vašingtone Eduardas Steklis (Эдуард Андреевич Стекль). JAV Kongreso bibliotekos šaltiniuose rašoma, kad ambasadorius „mokėjo slaptas išmokas kai kuriems kongresmenams, kad užsitikrintų jų balsus“. Vienaip ar kitaip, svarbiausi pardavimo motyvai aiškūs. Rusijos buvimas Aliaskoje buvo epizodinis ir labai ribotas: kelių šimtų žmonių įgulos rinko kailius, prievarta versdamos vietinius medžioti, o tikra tvari ekonomika niekada nesusiformavo. Kai ūdrų ir ruonių sumažėjo, o maistą teko vežtis per Sibirą ar brangiai pirkti iš ispanų ir britų, kolonija Rusijos imperijai tapo našta. Krymo karo patirtis, kai britų laivyno patrankos daužė Kamčiatką, tik sutvirtino nuostatą: kitame kare Rusijos imperija netektų Aliaskos greitai ir be jokios kompensacijos. Tad parduoti ją JAV – valstybei, kuri galėjo atsverti britus ir pati buvo suinteresuota Ramiojo vandenyno šiaure – buvo logiškas žingsnis.

Laikas parodė, kad Aliaska buvo Labai vertingas JAV pirkinys. Auksas, nafta, žvejyba, o vėliau – karinis strateginis placdarmas Arkties ir Ramiojo vandenyno sankirtoje – pavertė Aliaską viena strategiškai svarbiausių JAV teritorijų.

Veidaknygė