Kaip pranešė žiniasklaida, po 2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimo (dėl partnerystės instituto)[i] iki šiol yra priimtos jau kelios dešimtys apylinkės teismų sprendimų su įpareigojimu užregistruoti tos pačios lyties porų partnerystę. Dauguma šių apylinkės teismų sprendimų jau įsiteisėjo, nors yra keletas ir neįsiteisėjusių sprendimų, kai juos apskundė civilinės metrikacijos įstaigos, teigdamos, kad negali įvykdyti tokio sprendimo, nes nėra tam tinkamo teisinio reguliavimo. Kadangi šių bylų vis daugėja, todėl būtina teisininkų bendruomenei į tai kažkaip reaguoti, į ką ir bus siekiama atkreipti dėmesį šiuo komentaru.
Šiame trumpame komentare nebus siekiama pateikti visų šių bylų detalios analizės, tačiau, visgi, čia norėtųsi paminėti keletą su jomis susijusių aspektų. Visų pirma, praktiškai visuose šiuose teismų sprendimuose yra nustatomas juridinis faktas – tos pačios lyties porų partnerystė. Antra, įdomu yra tai, kad skiriasi šių teismų sprendimų rezoliucinėse dalyse nurodyti subjektai, teismo įpareigoti vykdyti šiuos sprendimus: daugumoje sprendimų partnerystę registruoti įpareigojama civilinės metrikacijos įstaigos, bet kartais nurodomas ir Registrų centras. Be to, galima rasti ir tokių kūrybiškų teismo sprendimų, kuriuose konstatuojama įpareigoti „Lietuvos Respublikos valstybę ar kitas atsakingas valstybės institucijas“[ii] arba – „nustatyta tvarka įsteigto ir veikiančio atitinkamo valstybės registro duomenų valdytoją“[iii], t.y. neįvardijant jokios konkrečios institucijos. Beje, dviejose bylose sukurti registro funkcionalumą partnerystės įregistravimui įpareigojama būtent Teisingumo ministerija (kartu su Registru centru)[iv]. Greičiausiai tokia subjektų, įpareigotų garantuoti partnerystės registraciją, institucijų įvairovė šiose bylose yra todėl, kad teismai teisės aktuose tiesiog „neranda“ tinkamo subjekto, nes Civilinio Kodekso 2.19 straipsnyje teigiama, jog „civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka“. Kitaip sakant, šiuo metu teisės aktai nenumato, kaip reikėtų registruoti partnerystes, todėl apylinkės teismų teisėjai, veikdami „pilkoje“, t.y. teisės nesureguliuotoje zonoje, stengiasi būti kūrybingi, kaip matysime vėliau, įgyvendinant minėtą 2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimą.
Kaip minėta, kai kuriuose teismų sprendimuose Registrų centras įpareigojamas „sukurti funkcionalumą įregistruoti partnerystę“, tačiau yra ir tokių, kuriuose, remiantis teisės aktų nebuvimu arba teismo kompetencijos trūkumu tokiose bylose, teismas atsisako bet kokių įpareigojimų Registrų centrui. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas sutiko su Registrų centro teiginiu, jog Registrų centras „kaip Gyventojų registro tvarkytojas, sprendimų dėl civilinės būklės aktų registravimo nepriima“, o jo „sukurta Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinė sistema atitinka šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, [kurioje] nėra partnerytės įrašo“, todėl teismas šioje byloje nusprendė „nutraukti civilinės bylos dalį dėl pareiškimo reikalavimo pareigoti VĮ Registrų centrą sukurti funkcionalumą įregistruoti partnerystę“[v].
Toliau vertinant analogiškus teismų sprendimus, reikia pasakyti, jog paprastai juose nėra nurodyta, kokiame viešajame registre registruoti partnerystę, tačiau pasitaiko ir tokių, kuriuose nurodoma, kad ją reikia registruoti, pavyzdžiui, Vedybų sutarčių registre. Būtent toks ir yra teismo sprendimas, kuris šiame komentare pasirinktas, kaip tam tikras tokių sprendimų analizės pavyzdys.
Taigi, 2025 m. spalio 28 d. Vilniaus apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo šis teismas įpareigojo Registrų centrą įregistruoti tos pačios lyties poros pareiškėjų partnerystę Vedybų sutarčių registre[vi]. Šioje byloje, kaip ir kitose, apylinkės teismo teisėjas rėmėsi minėtu 2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuris, nesant partnerystės registravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, siekė įteisinti partnerystės instituto įsigaliojimą ir konstatavo, kad teismai ad hoc gali pašalinti su registruota partneryste susijusias teisės spragas, t. y. „tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos […], asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą“. Kaip matysime vėliau, šis Konstitucinio Teismo teiginys, kad teismai „gali pašalinti su registruota partneryste susijusios spragas“, nors „nėra partnerystės įregistravimo tvarkos“ yra gana prieštaringas, nes neatskleidžia, kaip teismai tai galėtų padaryti savo kompetencijos ribose, neturėdami nei įstatymų leidybos teisių, nei galėdami ją suteikti kitoms institucijoms.
Kaip jau buvo minėta, įdomu yra ir tai, kad apylinkės teismo teisėjas šiame sprendime partnerystės registravimui nusprendė nurodyti būtent Vedybų sutarčių registrą, remdamasis tuo, kad šios bylos nagrinėjimo metu Teisingumo ministerija buvo išsakiusi poziciją, jog mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis asmenų partnerystę galima būtų registruoti Vedybų sutarčių registre, atitinkamai jį pertvarkius. Visgi, nesant partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, Teisingumo ministerija iki šiol nepriėmė ir negalėjo priimti jokių poįstatyminių teisės aktų, suteikiančių tokią teisę civilinės metrikacijos skyriams ar juo labiau – Registrų centrui.
Taigi, perskaičius tokį apylinkės teismo sprendimą, natūraliai kyla du klausimai: i) ar iš tiesų šiuo metu „asmenų teisė į partnerystę gali būti įgyvendinta kreipiantis į teismą“, kaip kad teigiama Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime, ir ii) ar apylinkės teismai turi kompetenciją šiose bylose įpareigoti civilinės metrikacijos įstaigą, Registrų centrą ar kitą instituciją registruoti partnerystę, tuo pačiu net nurodant konkretų viešąjį registrą (šiuo atveju, Vedybų sutarčių registrą)? Manau, kad abu atsakymai į šiuos klausimus yra neigiami dėl žemiau nurodytų priežasčių.
I. Dėl Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo
- Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime konstatavo, jog dėl to, kad daugiau kaip dvidešimt ketverius metus po Civilinio Kodekso įsigaliojimo Seimas neįteisino partnerystės instituto – tokiu savo „neveikimu“ jis pažeidė teisinės valstybės ir atsakingo valdymo konstitucinius principus. Šiame komentare detaliau nesigilinsiu į šio Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, tačiau paminėsiu keletą aspektų, į kuriuos nebuvo atkreiptas dėmesys mano ankstesniuose komentaruose. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog toks Seimo neveikimas sąlygoja nekonstitucingumą įstatymo nuostatos[vii], pagal kurią „Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento“. Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, jog „įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui […], įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios Civilinio Kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos“[viii]. Visgi, toks Konstitucinio Teismo teiginys nėra teisingas, nes Civilinio Kodekso 3.229 straipsnyje teigiama, jog CK XV skyriaus normos „nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka […]“. Kitaip tariant, šio skyriaus nuostatos (beje, tik dėl turtinių santykių, o ne dėl partnerystės instituto per se) galėtų įsigalioti tik tuomet, jei įstatymų leidėjas sureguliuotų partnerystės įregistravimo tvarką.
- Toliau analizuojant šį Konstitucinio Teismo nutarimą, reikia pasakyti, jog, kadangi jame minėtos Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnio nuostatos antikonstitucingumas buvo susietas su Seimo „neveikimu“, galima užduoti klausimą, kaip Seimo „neveikimas“, o tiksliau – jo apsisprendimas įstatymiškai nereguliuoti porų partnerystės, gali sąlygoti minėtos įstatymo nuostatos prieštaravimą konstituciniams principams? Dar kitaip tariant, kaip vieno įstatymo (dėl partnerystės registravimo) nepriėmimas (t.y. Seimo neveikimas), gali sąlygoti kito įstatymo (Civilinio kodekso XV skyriaus) nuostatų įsigaliojimą? Na, bet šio rebuso sprendimą, manau, galime palikti formaliosios logikos specialistams…
- Šiame kontekste galima atkreipti dėmesį į tai, jog legislatyvinė omisija (dėl partnerystės registravimo tvarkos) negali atsirasti iš ordinarinės teisės, t.y. iš Civilinio Kodekso. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, vienos Seimo kadencijos dauguma niekaip negali įpareigoti kitos kadencijos įstatymų leidybos turinio, nes jis priklauso nuo Seimo daugumos ir nuo konkrečios (naujos) Vyriausybės programos įgyvendinimo. Todėl Seimas bet kuriuo metu per šiuos daugiau kaip dvidešimt metų galėjo pakeisti ar panaikinti šias blanketines nuostatas. Aišku, tai, kad Seimas nei panaikino minėtų blanketinių nuorodų, nei priėmė įstatymus dėl partnerystės registravimo, nėra tinkama įstatymų leidybos praktika, bet tai savaime nesąlygoja legislatyvinės omisijos (ir prieštaravimo Konstitucijai) bei juo labiau – nesukelia asmenims konstituciškai pagrįstų teisėtų lūkesčių.
- Kaip jau buvo minėta, 2025 m. spalio 28 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendime partnerystės registravimo įpareigojimas yra suformuluotas, remiantis minėtu Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo teiginiu, jog „tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos […], asmenų teisė į partnerystę (inter alia, į registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“. Taigi, čia kyla klausimas, ar Konstitucinis Teismas gali įgalioti bendrosios kompetencijos teismus tokiems veiksmams? Kaip žinia, Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucingumo kontrolę, pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius, turi kompetenciją pateikti teisinį vertinimą ne dėl Seimo veiksmų (šiuo atveju – dėl jo neveikimo), o tik dėl įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo, todėl Seimo, kaip Tautos atstovybės ir įstatymų leidėjo, konkrečių veiksmų ar galimo neveikimo vertinimas išeina už Konstitucinio Teismo kompetencijos ribų. Dar daugiau, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos duoti kokius nors įgaliojimus ar juo labiau – bendro pobūdžio administracinius ar organizacinius (privalomus ar rekomendacinius) nurodymus ne tik įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijoms, bet ir teismams, nes tai, be kita ko, prieštarautų dar ir teismų nepriklausomumo principui. Todėl Konstitucinio Teismo teiginį šiame nutarime, kad kol Seimas nėra priėmęs registruotą partnerystę reguliuojančių įstatymų, teismai, spręsdami individualias bylas, gali dėl to „ad hoc užpildyti teisės spragas“ ir „pašalinti su registruota partneryste susijusios spragas“ – geriausiu atveju galima vertinti, kaip neįpareigojantį obiter dicta (t.y. teismo teiginius, nesusijusius su byla ir negalinčius formuoti precedento), o blogesniu atveju – kaip veikimą ultra vires ir savo konstitucinių įgaliojimų viršijimą. Juolab, kad apylinkės teismai, kaip jau buvo pastebėta, minėtą Konstitucinio Teismo teiginį supranta, kaip Konstitucinio Teismo nurodymą bendrosios kompetencijos teismams. Be to, kaip matysime vėliau, toks Konstitucinio Teismo faktinis nurodymas ar „įgaliojimas“ teismams yra praktiškai neįgyvendinamas. Pagaliau, apie tai, kad šio Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra konstatuotas įstatymo prieštaravimas visai Konstitucijai, kaip tai reikalauja Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai[ix], todėl vargu, ar gali sukelti Konstitucijos 107 str. 1 d. ir 110 str. 1 d. numatytų pasekmių teismams[x], jau buvau minėjęs ankstesniame savo komentare, todėl čia šio argumento nebeplėtosiu.
II. Dėl 2025 m. spalio 28 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimo argumentų
- Taigi, dabar būtų verta grįžti prie minėtos civilinės bylos, kurioje du užsienyje santuoką sudarę tos pačios lyties asmenys kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės civilinės metrikacijos skyrių su prašymu įregistruoti jų partnerystę ir išduoti atitinkamą pažymą. Civilinės metrikacijos skyrius šio prašymo netenkino ir nurodė šiai porai dėl minėto prašymo patenkinimo kreiptis į teismą. Be kita ko, Civilinės metrikacijos skyrius savo atsiliepime šioje byloje kaip tik ir paminėjo, jog šiuo metu Lietuvos įstatymuose nėra numatyta partnerystės registravimo tvarka, o Teisingumo ministerija nėra patvirtinusi partnerystės registravimo įrašų formos. Todėl, pasak Civilinės metrikacijos skyriaus, jei teismas Civilinės metrikacijos skyrių įpareigotų įregistruoti šios poros partnerystę, tokio teismo sprendimo jis įgyvendinti negalėtų.
- Savo ruožtu Teisingumo ministerija, kuri šioje byloje (kartu su Civilinės metrikacijos skyriumi ir Registrų centru) buvo įtraukta suinteresuotu asmeniu, nurodė, kad, Seimui priėmus atitinkamus įstatymus, geriausiai (t.y. su mažiausiomis sąnaudomis) partnerystę būtų galima registruoti ne Gyventojų registro, bet Vedybų registro informacinėje sistemoje, o tokie pertvarkymo darbai galėtų užtrukti „nuo 12 mėn., priklausomai nuo pasirinktos darbų apimties“.
- Taigi, atsižvelgiant į Civilinės metrikacijos skyriaus siūlymą, pareiškėjai patikslino pareiškimo reikalavimą, prašydami įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę (bei išduoti atitinkamą išrašą) jau ne Civilinės metrikacijos skyrių, o VĮ Registrų centrą, ją registruojant Vedybų sutarčių registre. Taigi, čia prisiminkime jau minėtą klausimą, ar apylinkės teismas turi teisinius įgaliojimus įgyvendinti asmenų teisę į partnerystės registravimą, kai nėra nei tam priimto įstatyminio reguliavimo (nepriimtas nei specialus įstatymas, nei pakeistas Civilinis kodeksas bei Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas), nei nėra pakeistos Teisingumo ministro patvirtintos Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės[xi], juolab – nėra pakeisti Vyriausybės patvirtinti Vedybų sutarčių registro nuostatai[xii] (beje, partnerystė nėra Vedybų sutarčių registro objektas pagal galiojantį teisinį reguliavimą)? Kaip minėta, atsakymas į šį klausimą gali būti tik neigiamas.
- Šių apylinkės teismų bylų kontekste norėtųsi atkreipti dėmesį į bendrosios jurisdikcijos teismų kompetenciją. Visų pirma, Civilinio proceso kodeksas bendrosios jurisdikcijos teismų kompetencijai priskiria ne tik bylas dėl teisingumo vykdymo (nagrinėjant šalių ginčus civilinėse bylose), bet ir bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei „ypatingosios teisenos“ kategorijai priskirtų bylų nagrinėjimą, įskaitant ir bylas dėl civilinės būklės aktų registravimo. Tačiau galima būtų suabejoti, ar Konstitucijai neprieštarauja gana ilgas Civilinio Proceso Kodekse šių „ypatingosios teisenos“ bylų kategorijų sąrašas[xiii] ir ar nereikėtų bent dalies šių su teisingumo vykdymu tiesiogiai nesusijusių bylų nagrinėjimo perduoti neteisminėms institucijoms, o teismams jas nagrinėti tik tuomet, jei kyla asmens ginčas su šiomis valstybės ar savivaldos institucijomis. Taip pat galima būtų svarstyti, ar civilinės būklės akto registravimo bylos neturėtų būti žinybingos administraciniams, o ne bendros kompetencijos teismams, nes šiose bylose ginčas paprastai kyla tarp fizinio asmens bei viešo administravimo subjekto, kaip kad teisingai pastebėjo Registrų centras savo atsiliepime šioje byloje. Visgi, teismų kompetencijos klausimo nagrinėjimą palikime kitam kartui.
- Taigi, grįžtant prie šio apylinkės teismo sprendimo pagrįstumo ir kompetencijos klausimo, įpareigojant Registrų centrą registruoti partnerystę, reikia pasakyti, jog Civilinio proceso kodekse (XXXII skyriuje) numatyta, kad bylų dėl civilinės būklės aktų registravimo įgyvendinimas pavedamas civilinės metrikacijos skyriams. Tačiau Civilinio Kodekso 2.19 straipsnyje yra numatyta išimtis, teigiant, kad civilinės metrikacijos įstaigose registruojami visi civilinės būklės aktai, “išskyrus partnerystę”. Taigi, apylinkės teismas šiose bylose negali (t.y. neturi įgaliojimų) įpareigoti civilinės metrikacijos skyrių, o juo labiau – Registrų centrui registruoti partnerystę, nes to nenumato jokie teisės aktai. Taigi, šis Vilniaus apylinkės teismo sprendimas negali būti vertinamas nei kaip tinkamai pagrįstas, nei kaip priimtas teismo kompetencijos ribose.
Keletas apibendrinimų
Šiuo metu Lietuvos teisinėje sistemoje susidarė labai bloga teisinė situacija, kai įsiteisėja vis daugiau apylinkės teismų sprendimų dėl tos pačios lyties porų partnerystės įregistravimo, kurie nėra vykdomi. Taip negali būti teisinėje valstybėje, todėl būtina Teismų tarybai, Teisingumo ministerijai kartu su kitomis institucijomis inicijuoti šios situacijos sprendimą, nes, manytina, jog teismų praktika šiose bylose formuojasi tokia kryptimi, kuri neatitinka galiojančių teisės aktų.
Kaip buvo parodyta šiame komentare, šiuo metu apylinkės teismai neturi nei kompetencijos, nei teisinių svertų įpareigoti registruoti asmenų partnerystes, kol nėra priimtas atitinkamas įstatymas ir Vyriausybė nepakeitė Vedybų sutarčių nuostatų, o Teisingumo ministerija nepakeitė Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių bei nepatvirtino naujų Civilinės būklės aktų įrašų formų. Be to, abejotina, ar teismų praktika šiose bylose pripažinti juridinį faktą, t. y. tos pačios lyties porų partnerystę, yra teisėta, nes tokio juridinio fakto šiuo metu pripažinimas negali sukelti teisinių pasekmių, kol teisės aktai nenustato tokio juridinio fakto registravimo tvarkos.
Čia analizuotoje byloje aiškiai matėme praktinę problemą, kai teismai siekia įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo obiter dicta teiginį (kurį teismai supranta, kaip nurodymą), kad tol, „kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos, asmenų teisė į partnerystę (jos registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“ ir kad teismai gali „pašalinti su registruota partneryste susijusios spragas“. Netgi ir tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas turėtų kompetenciją duoti tokius nurodymus ar suteikti tokius įgaliojimus teismams, problema čia yra ta, kad šis Konstitucinio Teismo teiginys negali būti įgyvendintas, kol nėra priimtas partnerystės institutą ir jo registravimą reglamentuojantis įstatymas ir pakeisti poįstatyminiai aktai. Todėl minėto Konstitucinio Teismo teiginio įgyvendinimas apylinkės teismų praktikoje sąlygoja principo lex non cogit ad impossibilia (teisė negali reikalauti neįmanomų dalykų) pažeidimą.
Čia analizuotame Vilniaus apylinkės teismo sprendime (kaip ir kituose apylinkės teismų analogiškuose sprendimuose) buvo konstatuota, jog jis priimtas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 259, 268–270 straipsniais. Visgi, Civilinio proceso kodekso 270 straipsnyje yra reikalaujama, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėtų būti nurodomi „įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi“. Tačiau šio teismo (kaip ir kitų teismų) sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas reikalavimas Registrų centrui įregistruoti asmenų partnerystę nėra (ir negalėjo būti) pagrįstas nuoroda į jokį įstatymą, kuriuo remiantis jis yra priimtas. Kitaip tariant, teismai, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, negali nei patys sukurti bei pakeisti Vedybų sutarčių registro nuostatų, civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ar civilinės būklės aktų įrašų formų, nei juo labiau įpareigoti tai padaryti vykdomosios valdžios ar savivaldos institucijas, nepažeidžiant konstitucinės teismų kompetencijos ir Konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo principo. Dėl aukščiau minėtų priežasčių, apylinkės teismų sprendimai, įpareigojantys civilinės metrikacijos įstaigas, Registrų centrą, Teisingumo ministeriją ar net „Lietuvos Respubliką“ įregistruoti asmenų partnerystę, turi būti skundžiami ir naikinami instancine tvarka, kaip nepagrįsti ir viršijantys savo įgaliojimus bei išeinantys už teismo kompetencijos ribų.
Šaltiniai:
[i] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3121/content
[ii] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-24429-465/2025.
[iii] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-44971-1159/2025.
[iv] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-26973-1098/2025 ir 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. e2YT-23364-1080/2025.
[v] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-26077-1110/2025.
[vi] Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. spalio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-19957-1087/2025.
[vii] Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnio.
[viii] Civilinio Kodekso trečios knygos XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ pirmame straipsnyje nurodyta, jog šis skyrius reguliuoja partnerystėje gyvenančių asmenų išimtinai turtinius santykius, kurie suformuluoti šešiuose straipsniuose: 3.230 straipsnis. Turtas, kurio teisinį režimą nustato šio skyriaus normos; 3.231 straipsnis. Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis režimas; 3.232 straipsnis. Bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimas; 3.233 straipsnis. Teisės disponuoti bendrai naudojamu turtu apribojimai; 3.234 straipsnis. Bendrai naudojamo turto padalijimo tvarka ir 3.235 straipsnis. Teisė naudotis gyvenamąja patalpa.
[ix] 102 straipsnis. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […]; 105 straipsnis. Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai […].
[x] 107 straipsnis
(1) Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) […] negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
110 straipsnis
(1) Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
[xi] Teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 1R-334 „Dėl Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir Civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumentų formų patvirtinimo“. Nauja redakcija paskelbta TAR 2020-10-30, i. k. 2020-22684. https://www.e-tar.lt/portal/it/legalAct/15fd41a0ccd811e6a2cac7383cbb90a3/asr
[xii] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C15301FE71F7/asr
[xiii] Šiuo metu CPK 442 straipsnis numato net 14 tokių bylų kategorijų: 1) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; 2) dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu; 3) dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu); 4) dėl įvaikinimo; 5) dėl globos ir rūpybos; 6) dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo; 7) dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo; 8) dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus atkūrimo (šaukiamoji teisena); 9) dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles; 10) dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal šio Kodekso IV dalies XIX skyrių; 11) dėl hipotekos (kilnojamojo turto įkeitimo) teisinių santykių; 12) dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo; 13) dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo; 14) dėl teismo leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo, taip pat kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.
