V. Povilionis: „Vis dar nežinome, kas yra kas“
Kas atsitiko su mumis, mūsų tauta ir valstybe, su mūsų gyvenimu, jo siekiais ir vertybėmis, jeigu prieš daugiau nei 50 metų, Vasario 16-osios išvakarėse, Kaune išplatintas antisovietinis atsišaukimas tebėra aktualus ir šiandieninėje Lietuvoje? Apie tai kalbamės su jo autoriumi Vidmantu Povilioniu, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu, Nepriklausomybės Akto signataru, buvusiuoju Lietuvos Respublikos konsulu Seinuose bei Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Graikijoje.
Gerbiamas signatare, su kokiomis mintimis pasitikote 35-ąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimo metines? Ar neapima jausmas, kad 1988 metų birželio 3-oji, tapusi viena svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos datų, šiandien vis mažiau siejama su mūsų dabartimi, svarbiausiais tautos rūpesčiais ir viltimis, tarsi tai būtų muziejaus eksponatas, paliktas liudyti nuo mūsų vis labiau tolstančią, viešojoje erdvėje dažnai tik formaliai beprisimenamą praeitį?
Minėdami Sąjūdžio sukaktį galėtume pasvarstyti, o kada gi jis prasidėjo. Vieni gal sakys, kad nuo ketvirtąjį XX amžiaus dešimtmetį paskelbto Jono Noreikos teksto „Pakelk galvą, lietuvi!“, kurį dabar taip priimta smerkti. Kiti gal nurodys kitas datas, asmenybes. Gali būti, kad visi bus teisūs, nes Sąjūdis egzistuoja visą laiką. Sąjūdis buvo karo metu, Sąjūdis buvo ir po karo. Keitėsi tik jo formos, išraiška. Žmonės vienijosi ir dirbo. Aš, atvirai pasakius, esu iš kito Sąjūdžio. Man šitas Sąjūdis, apie kurio pradžią kalbame, yra tam tikras gyvenimo etapas, į kurį atėjau skirtingai nuo daugelio kitų. Ir kai man pradeda pasakoti apie Aukščiausiosios Tarybos (AT) vienybę, visada pasakau, kad signataras signatarui nelygu. Taip ir su sąjūdininkais. Vienus atsiuntė partija, kitus atsiuntė KGB, treti atėjo patys ir t.t.
Dar kuriantis Sąjūdžiui pakalbinau būsimą signatarą Liudviką Simutį, savo kolegą lagerininką. Sakau, ateik į Sąjūdį. „Ko ten eiti, jeigu ten vieni kagėbistai?“ – nustebo. Atsakiau, kad ir pats tą žinau, bet gal mes galėtume ten kažką padaryti? Laikai laisvėja, kažkas juda, ir gal tam judesiui galėtume suteikti kažkokią kryptį į kitą pusę? Jis atsisakė. Tačiau po kurio laiko sugrįžo. Pasakė, kad jį įkalbėjo kitas būsimas signataras – Algirdas Patackas. Tų įkalbėjimo argumentų nežinau. Aš į Sąjūdį atėjau labai gerai žinodamas, kas ten yra. Neseniai savo „Facebook“ paskyroje pasidalinau profesoriaus Povilo Gylio įrašu apie tai, kad iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 19 buvo komunistai, o 12 – kagėbistai. Juos atėmus lieka 4. Parašiau, kad eisiu į Sąjūdžio 35-mečio minėjimus Mokslų akademijoje ir Seime, ir pridūriau, jog tikiuosi, kad po tiek metų ten išgirsiu atsakymą į klausimą, kuriam iš kolegų signatarų galiu ramiai, be įtarimų, be abejonių paspausti ranką. Neišgirdau. Ir toliau nežinau.
Klausiate, su kokiomis mintimis pasitinku šią Sąjūdžio sukaktį. Tai tokios tos mintys. Matau, kad laikas bėga, prisimenu, kokių vilčių tada turėjome ateidami atstatyti valstybę, sudaryti normalias sąlygas tautai gyventi. Praėjo 35 metai, ir vis dar nežinome, kas yra kas. Ir ne tik tarp tų, kurie valdo – niekada netapatinu nei valdžios ir tautos, nei valdžios ir valstybės. Tada kūrėme valstybę, kokią galėjome, tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Ir išėjo tokia, kokioje dabar gyvename. Kalbėti apie neišsipildžiusias viltis ir lūkesčius kažin ar labai prasminga. Visi turėjome skirtingų vilčių ir lūkesčių. Man rūpėjo tautos atsigavimas, jos teisių atkūrimas. Sąjūdžio pradžioje iškart pasakiau, kad yra didelis pavojus Lietuvai įgyti vadinamosios demokratinės liaudies respublikos statusą, kaip kad tuometinė komunistinė Lenkija, Vokietija, Bulgarija, Vengrija. Tada Sąjūdyje vykusiose diskusijose, ginčuose apie tai, kas yra suverenitetas, kas – nepriklausomybė, ir koks tarp jų skirtumas, tvirtindavau, kad galime atgauti Vytį ir Trispalvę, bet ir toliau likti surišti su buvusiu okupantu.
Mano nuogąstavimas pasitvirtino. Atsitiko taip, kad šiandien iš tikrųjų turime demokratinės liaudies respublikos statusą. O ar esame valdomi iš vakarų, ar iš rytų, jau kitas klausimas. Kad esame nesavarankiški, jau neabejotinas dalykas. Visi sprendimai mums primetami, vis girdime, kad kažkas nepritars, kažkas neleis… Mes net nedarėme referendumo dėl KGB agentūros išsaugojimo. O jeigu nebuvo referendumo, tai kas galėjo apsiskelbti galinčiais valstybės vardu ją įslaptinti? Kokią jie turėjo teisę ir ar juos pačius kas nors liustravo?
okupacinei kariuomenei išėjus kolaborantai ir Lietuvon suvežti kolonistai liko.
Čia vėl apie tai, kad per 30 metų dar ne visi suprato, kad ne šiaip sau okupacinei kariuomenei išėjus kolaborantai ir Lietuvon suvežti kolonistai liko. Ir niekas nekalba apie tai, kad kokia bebūtų mūsų rinkimų sistema, šitie palikti žmonės – buvę okupantų pataikūnai ir sąmoningai nuo Lietuvos piliečių neatskirti kolonistai, kuriems irgi ne šiaip sau dovanai buvo suteikta jiems nepriklausanti pilietybė, jų vaikai bei vaikaičiai – smarkiai lėmė ir toliau lemia bet kokio balsavimo rezultatus. Kitaip tariant, išleidome okupacinę kariuomenę, bet pasilikome sistemą, kurioje ir toliau gyvename.
Paleidus AT prasidėjo senosios sistemos restauracija, kurios pirmajame tarpsnyje dar buvo imituojama tautinė valstybė, tolimesniajame visa ši pookupacinė abrakadabra buvo integruota į europinę sistemą. Ir šiuo metu, eidamas į Sąjūdžio minėjimus, nesu garantuotas dėl savo kolegų, tų 12-os kagėbistų Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Aš galiu nuspėti, kas jie, bet nenoriu spėlioti – norėčiau žinoti. Visus tuos 33 metus Lietuvos valstybė turėjo tarnybas, kurios turėjo mums paaiškinti, su kuo turime reikalą.
Norėjau paklausti, ar tame laike, apie kurį kalbame, buvo dalykų, kurie neduoda ramybės net ir šiandien, versdami gilintis į jų priežastis ir pasekmes? Iš jūsų žodžių supratau, kad net ir po daugiau nei trijų dešimtmečių klausimai dėl Sąjūdžio įsikūrimo aplinkybių, jo vedliais kažkieno pasiūlytų ir išrinktų žmonių, tikrųjų vienų ar kitų jų sprendimų motyvų, pagaliau net ir tikslų vis dar yra neatsakyti, arba tik iš dalies atsakyti?
Be liustracijos nei aš, nei kiti nesužinosime nieko. Neturiu specialios informacijos. Tai, kad nebuvo liustracijos, tai, kad buvo nukrypta į šoną, daug ką pasako. Manau, kad Lietuva buvo vienintelė posovietinė šalis, kuri jos net nesuimitavo. Neatsiskaitę su praeitimi, be atgailos, neišsiaiškinę, kas buvo, mes jau 33 metus bandome sukurti kažką, ko niekada nesukursime. Nes tos mums svetimos jėgos sėdi viduj, ir, kaip matome, yra paveldimos. Tai eina per kartų kartas.
„Esame lietuviakalbiai, bet kaip tauta per šiuos 30 metų nebrendome. Net atvirkščiai. Čia ir yra tautos tragedija. Tautai nutrynė sąmonę. Neišugdyti žmonės, kurie galėtų padėti gydyti. Neišugdyti dėl to, kad valstybės vairas ne tų rankose. Todėl ir sąlygos šiandieninėje Lietuvoje būti lietuviu yra lygiai tos pačios, apie kurias rašiau 1975 metų atsišaukime.“
Manęs nestebina, kad tos nematomos požeminės upės toliau teka Lietuvoje. Aš visada, net ir atkūrus nepriklausomybę, buvau įrašytas tarp valstybei pavojingų žmonių, ir, matyt, apie tai buvo informuotos ir kitų šalių atitinkamos tarnybos, nes netgi dirbdamas diplomatu, turėdamas diplomatinį Lietuvos Respublikos pasą, užsienyje vis susidurdavau su keistomis reakcijomis. Manau, kad tose duomenų bazėse vis dar esu pažymėtas kaip teroristas, kuris kovojo prieš „Tarybų valdžią“. Na ir kas, kad jos Lietuvoje jau nėra – pasaulis yra toks.
Beje, galiu pasakyti, kad partinių žmonių nemėgstu. Jų, tiesą sakant, ir nėra – tas pats žmogus vienu kampu yra liberalas, kitu – tradicionalistas, trečiu – socialistas, jeigu jam rūpi socialiniai reikalai ir visuomenės gerovė. Žmogus įvairiapusis, ir jeigu jo pasaulėžiūrą nusveria partiškumas, jau yra blogai. Bet kurios partijos nario pagrindinis bruožas turėtų būti žmoniškumas. Kalbuosi su visokių partijų atstovais, jei tik juose galiu įžiūrėti žmogų.
Jūsų prisiminimų knygoje apie kalinimą KGB kalėjime – tardymo izoliatoriuje Vilniuje ir Mordovijos lageryje „Truputis kito gyvenimo“ radau jau minėto signataro A.Simučio citatą: „Tas jūsų Sąjūdis – kagėbistų išmislas, mano ir kojos ten nebus.“ Kaip galėjo nutikti, kad, turėdamas tokią „kito gyvenimo“ patirtį, išmokęs gerai perprasti žmones, atskirti patriotus nuo provokatorių ir išdavikų, dorus nuo aferistų ar menkystų, nepamatėte, kokie žmonės buriasi aplink Sąjūdžio branduolį, siekia jame įtakos ir valdžios? Gal masinis raudono kailio vertimas į kitą, trijų spalvų pusę, kuris, kaip sakote, pasibaigė senojo režimo restauracija, neturėjo būti jums didelė staigmena?
1975 metais po lagerio grįžęs į Kauną niekur negalėjau gauti darbo. Vis bandžiau, kol Radijo gamyklos kadrų skyriaus viršininkas, lietuviškai nekalbantis rusas, buvęs karininkas, man tiesiai pasakė, kad nepriims, nes, nors ir atlikau tarybų valdžios skirtą bausmę, matyti, kad dar nesu idėjiškai „nusiginklavęs“. Patarė eiti kur nors į mažą įstaigą, kur galėtų mane sekti, nes didelėje gamykloje tai yra sunku. Taip ir padariau: radau darbą mažoje įstaigoje, Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto Kauno filialo Darbo žmonių ekonominio švietimo metodiniame kabinete.
Gorbačiovui atėjus į valdžią prasidėjo politinis atšilimas, žmonės buvo išsiilgę permainų. Įvairios diskusijos vykdavo ir mūsų įstaigoje, tad iš arti mačiau, kaip kūrėsi Sąjūdis. Tada bendradarbiavome su atitinkamu Estijos institutu, ir, matyt, Maskvoje per šiuos institutus buvo numatyta paskleisti naujų ekonominių idėjų apie įmonių ūkiskaitą, didesnį ekonominį savarankiškumą ir pan. Mačiau besikeičiantį politinį kontekstą, žmonių pakilimą, nes visus tuos 15 metų išėjus iš lagerio lankiausi pogrindiniuose katalikiško jaunimo susibūrimuose, skaitydavau pogrindžio leidinius, bendraudavau su grįžtančiais politiniais kaliniais, dalyvavau kraštotyrininkų, žygeivių veikloje.
Sakyti, kad Sąjūdis staiga nukrito iš dangaus, kad atėjo kažkoks žmogus ir pasiūlė jį pradėti, kaip šiandien kai kas mano, negalima. Kelias į jį nuosekliai vedė jau keletą metų. Jis buvo atvertas iš viršaus, o esantys apačioje, tokie kaip mes, bandė išnaudoti susidariusias sąlygas. Praėjus savaitei nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, susirinkę Architektų namuose įkūrėme Kauno Sąjūdžio grupę.
Beje, aš buvau prieš Sąjūdžio pavadinimą dėl jo neapibrėžtumo, maniau, kad tinkamesnis – Liaudies frontas, kaip Latvijoje ir Estijoje. Sąjūdis gali kilti dėl įvairių dalykų, o Liaudies fronto sąvoka reiškia, kad įvairios politinės jėgos tam tikram laikui susivienija vienam tikslui. Pasekmės žinomos: atsirado antrasis Sąjūdis, trečiasis ir t.t.
Kažkas nusinešė mūsų Sąjūdžio vėliavas į savo namus
Kažkas nusinešė mūsų Sąjūdžio vėliavas į savo namus. Todėl, kad dauguma nesuprato vyksmo esmės. Tuo tarpu Liaudies frontai Latvijoje ir Estijoje atlikę savo darbą pasileido. Susikūrė partijos, skirtingų politinių jėgų fragmentai išsiskirstė, ir visi nuėjo kurti valstybės savais keliais. O pas mus kai kurie žmonės, šventai tikintys stebuklingu Sąjūdžio užgimimu, iki šiol nesupranta, kad Sąjūdis, kuriame dalyvavome, jau seniai numirė. Užtai ir basliais paramstyto velionio minėjimas vis išeina nei šioks, nei toks.
Buvote vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune. Kaip jums atrodo 1988 metų vasara iš šios dienos retrospektyvinio aukščio, mintimis pakilus virš tuometinio Kauno, o gal ir visos Lietuvos?
Prisimenu birželio 10 dieną, kai kūrėme Kauno sąjūdžio grupę, Architektų namų salė buvo sausakimša. Savo kalboje papasakojau, kaip mums, iš visų KPI fakultetų surinktiems aktyvesniems studentams, kokiais 1967 metais kažkoks KGB pulkininkas skaitė paskaitą. Jis perspėjo, kad turime būti budrūs, nes Kaunas yra labai pavojinga jaunimui vieta, nes čia susibūrė daug iš lagerių grįžusių buvusių politinių partijų ir visokiausių buržuazinių bei religinių organizacijų narių, partizanų ir jų rėmėjų. Dėl tokios aplinkos visos humanitarinės įstaigos turėjo būti iš Kauno iškeltos. Iš tikro, po metų net architektūrą iš Statybos fakulteto perkėlė į Vilnių.
Kaune paliktos tik techninės specialybės. Tada supratau, kaip Kaunas yra dirbtinai dehumanitarizuojamas. Todėl susirinkusiems priminiau, kad vienas iš pirmesnių Sąjūdžio darbų būtų kuo skubiau atkurti Kaune universitetą. Mano vizija buvo sujungti atgal išsklaidytas jo dalis – Medicinos institutą, Politechnikos institutą, Teologijos fakultetą, taip suartinant techninius ir humanitarinius mokslus einantį jaunimą, praplečiant jo akiratį toliau pasirinktos specialybės dalykų. Nepraėjus nė metams Kaune buvo įkurtas naujas Vytauto Didžiojo universitetas. Kaip bebūtų, jaučiuosi šiek tiek ir pats prie to prisidėjęs.
Keletas žodžių apie vadinamuosius Kauno „radikalus“ ir Vilniaus „nuosaikiuosius“. Kauniečių nepriklausomybės siekis buvo daug stipresnis negu vilniečių. Priežastys daug gilesnės, nei būtų galima paaiškinti vienų jaunyste, o kitų – ryšiais su okupacine valdžia. Vilnius iki šiol yra dvisluoksnis kolaborantinės nomenklatūros ir nevienalytės darbininkijos miestas. Tai buvo pasiekta maišant lietuvišką darbininkiją su kolonistais-gastarbaiteriais, kasmet įvežant į Vilnių tūkstančius rusakalbių gyventojų iš Tarybų Sąjungos. To maišymo pasekmės tebejaučiamos: Vilnius kaip miestas iki šiol neturi jokio veido, jis netapo Lietuvos sostine, tik valdžios sėdėjimo vieta.
Tuo tarpu prieškariu savo veidą susiformavęs Kaunas, kad ir koks būtų, išlaikė savo dvasią, ir kaunietis yra atpažįstamas. Todėl nestebina, kad kauniečiai Sąjūdyje griežčiau nei kiti pasisakė už nepriklausomybę. Tuo metu ir Kauno Sąjūdžio grupėje girdėdavome perspėjimus, kad nešnekėtume garsiai apie nepriklausomybę, esą išgirs Maskva ir uždraus Sąjūdį.
Kagėbistams mūsų norai nebuvo jokia paslaptis.
Atsakydavau, kad tarp mūsų yra tų, kurie dar šį vakarą paklos saugumiečiams ataskaitą apie visa, ką kalbėjome. Kagėbistams mūsų norai nebuvo jokia paslaptis. Dabar jau žinome, kad ataskaitos iš slaptų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdžių KGB rūmus pasiekdavo tą patį vakarą. Todėl mes, kauniečiai, tą supratome ir kalbėjome tiesiai. Tik taip galėjome paveikti prigąsdintus ir bijančius reikšti savo nuomonę žmones.
Pamenu, kai Kauno delegacija įeidavo į Sąjūdžio Seimo posėdžių salę Vilniuje, daug kas į mus atsigręždavo baimingomis akimis: ką mes vėl iškrėsim, ką mes vėl išdrįsime pasakyti prezidiume sėdintiems autoritetams, gal paprieštarausim dėl ko nors, kokį žodį ar formuluotę pakeisti pasiūlysime. Mus buvo apskelbę ne tik Kauno radikalais, bet ir Kauno „berniukais“ – užuomina į ryšius su mafija, kad tik žmonės bijotų turėti reikalų. Užduotį apibūdinti Sąjūdžio sroves, kryptis, išsiaiškinti, kas kam atstovavo, ką deklaravo, kaip elgėsi, jau turėtų perimti istorikai.
Pastaraisiais metais Sąjūdžio atsiradimo ir jo veiklos istorija viešojoje erdvėje dažnai pateikiama kaip herojinio epo siužetas, pasakojantis apie vieną narsų karžygį, kuris, būrelio bendražygių padedamas, įveikė drakoną ir iškovojo visiems laisvę. Egzistuoja ir kitokia, oficialiai nutylima, tokio siužeto alternatyva: esą tik Sąjūdžio žmonių iš Kauno pastangomis ir karžygiui darytu spaudimu 1990 metų kovo 11-osios vakarą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kiek, jūsų manymu, šiuose siužetuose yra istorinės tiesos?
Manęs į užsienius, suprantama, anais laikais neleido, bet 1988 metų vasarą nebereikėjo leidimo. Išvykome į Vengriją – su trispalve dalyvavome steigiant tos šalies lietuvių susivienijimą. Grįžęs sužinojau, kad Sąjūdžio Seimo pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis. Susitinku gatvėje Mečį Laurinkų, klausiu – kas tas Landsbergis? „Mūsų žmogus“, – atsakė. Na, sakau, jei taip, tai gerai, tik tiek, kad jokioje mūsų veikloje, kurioje tiek metų sukinėjomės, nematytas… Žinojau, kad jis Čiurlioniu domisi, bet nebuvau girdėjęs, kad būtų žinomas savo pilietine pozicija. Na, bet jei žmogus patikimas…
Per metus aktyvaus politinio virimo Sąjūdžio veikloje atsiskleidė daugelio veikėjų asmeninės savybės ir visuomeninės nuostatos. Pradėjo sluoksniuotis ir grupuotis idealistai, avantiūristai, realistai bei jų vaidmenis atliekantys įterptiniai įtakotojai. Žmonės, atėję į Sąjūdį iš pasipriešinimo judėjimo, suprato nepriklausomybę kaip patį svarbiausiąjį tikslą.
Kauno Sąjūdžio taryba buvo labai aktyvi, mes gerai žinojome žmonių nuotaikas. Savaitiniuose Sąjūdžio grupių įgaliotinių susirinkimuose, dalyvaujant šimtams žmonių, būdavo aptariami ir patvirtinami Tarybos sprendimai bei nutarimai. Dažnai važiuodavome į Vilnių kovoti dėl savo projektų, savo formuluočių, ir dabar galiu pasakyti, kad dėl kai kurių mūsų reikalavimu paredaguotų Sąjūdžio dokumentų mes daug ką esame šiandien išgelbėję nuo didelės gėdos.
„Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas, savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis?“ Tai žodžiai iš jūsų parašyto ir jūsų vadovautos pogrindinės organizacijos 1972 metų vasario 16-osios išvakarėse išplatinto atsišaukimo. Šiemet sukako 50 metų, kai sovietinės valdžios buvote nuteistas 2 metus kalėti Mordovijos lageriuose. Kodėl ši citata iš jūsų atsišaukimo, net ir atsižvelgus į skirtingą istorinį kontekstą, ir šiandien tebeatrodo aktuali?
Grįžkime prie pradžios: šita valstybė, kuri yra sukurta, nėra ta valstybė, kurios norėjome. Maniau, kad atkurta laisva Lietuva bus tautinė valstybė, kuri po 30 metų turės 5–6 mln. gyventojų, šeimose ir mokyklose išauklėtų lietuviškumo, patriotiškumo dvasia. Turės stiprią, veiklią ir sąmoningą viduriniąją klasę. Kad prireikus jie eis ginti savo valstybės suprasdami, kodėl tai daro. O ką matome dabar? Manau, tas sakinys apie šeimą tebėra aktualus.
Pažvelkime į antrinius požymius: visgi okupacijos metais Lietuva buvo nutautinta. Istorikas Rimantas Jasas sykį mudviem bediskutuojant yra labai taikliai pasakęs: lietuvių tauta nebuvo surusinta, ji buvo nutautinta. Mums nutrynė sąmonę. Be tautinės sąmonės žmonės, kad ir kalbantys lietuviškai, neturi jokių tautinių siekių. Jie elgiasi kaip išmano – puola ieškoti, kur gyventi geriau, bėga svetur, kad ten kurtų geresnį gyvenimą savo šeimoms.
Jie dabar gavo tatuiruotą švietimo ministrę, tai gal lieps išsitatuiruoti visiems lituanistams lenkiškos abėcėlės raides su diakritiniais ženklais?
Pažiūrėkite į dabartinius lietuvių vaikų vardus. Arba į lituanistų, kurių buvo šitiek priruošta per tuos dešimtmečius, elgesį, kai šitaip elgiamasi su mūsų kalba, su lietuvišku raidynu. Ką jie daro? Atsisako mokyklose vykdyti naujus nurodymus? Elgiasi taip, kaip reikalauja sąžinė? Ne. Jie sutinka su viskuo. Jie dabar gavo tatuiruotą švietimo ministrę, tai gal lieps išsitatuiruoti visiems lituanistams lenkiškos abėcėlės raides su diakritiniais ženklais?
Esame lietuviakalbiai, bet kaip tauta per šiuos 30 metų nebrendome. Net atvirkščiai. Čia ir yra tautos tragedija. Tautai nutrynė sąmonę. Neišugdyti žmonės, kurie galėtų padėti gydyti. Neišugdyti dėl to, kad valstybės vairas ne tų rankose. Todėl ir sąlygos šiandieninėje Lietuvoje būti lietuviu yra lygiai tos pačios, apie kurias rašiau 1975 metų atsišaukime. Dabar išlaikyti lietuviškumą galėtume tik šeimoje. Bet jaunos šeimos emigracijoje. Jų lietuvybės dienos suskaičiuotos.
Viename iš savo tekstų, pasakojančių apie pogrindinę veiklą Kaune 1971–1972 metais, parašėte tokį sakinį: „Pogrindininku gimęs, pogrindininku ir mirsi. Kiekvienam savo.“ Jei taip, ką šiandien rašytumėte savo atsišaukime?
Kaip nebūtų keista, turiu pripažinti, kad daugelis anais laikais reikštų mano minčių vėl tampa aktualios. Jos visiškai pritaikomos tiek šeimos, tiek visuomenės atžvilgiu. Na, o mano asmeninis kelias… Žinote, valdžia, sąmoningai ar ne, už dalyvavimą pasipriešinime okupacijai įrašiusi mane į nusikaltėlių prieš valstybę sąrašą, pati nustūmė mane į pogrindį.
Tad norom nenorom ir toliau lieku pogrindininku. Anais laikais protestavau prieš žodį „disidentas“, t.y. „kitamanis“. Kagėbistams sakydavau, kad nesu joks atskalūnas, nes ginu daugumos požiūrį. Tuo metu Lietuvos komunistų partijoje buvo 200 tūkst. narių, kurie manė kitaip, negu visi lietuviai. Tuomet jie buvo tikrieji disidentai.
Turiu pripažinti, kad šiuo metu požiūris keičiasi: atrodo, kad ir kunigas Robertas Grigas, ir Nijolė Sadūnaitė, ir aš pats dabar tarsi esame disidentai. Manome ir matome kitaip, nei oficiozinis valdiškasis „establišmentas“. Todėl negalime prisiimti atsakomybės už šitos valdžios kuriamą valstybę, nes kaip piliečiai jokios įtakos tam neturime.
Nei savo kalbomis, nei požiūriais, nei balsuodami negalime kaip nors paveikti svaigstančiuosius valdžia. Nors, jei tylioji Lietuva sutinka su mūsų požiūriais, tai dabartinė valdžia, kaip anuometiniai komunistai, taip pat yra disidentinė.
Dėkoju už pokalbį.
Arvydas Praninskas
