Kremlius dar neišspausdino nei žemėlapių, nei pasų, kuriuose Aliaska būtų žymima kaip iskonno rusų žemė. O Varšuvoje radosi entuziastų apšauti net Maskvą. Jeigu jų būdas ar blūdas laimės, visi moderniosios Lenkijos piliečiai bus auklėjami per pasus, kad kai kurios garsios užsienio šalių vietovės neva buvusios ar vėl būsiančios lenkiškos. Tam tikra Lenkija. Jų tarpe ir istorinė ilgaamžė – skaitau iš mūsų Konstitucijos – Lietuvos sostinė Vilnius.
Lieka kliautis – o aš puoselėju šią viltį, nes turiu ir draugų, ir gražių prisiminimų – kad ne visa lenkų visuomenė yra endekai. (Juolab nepainioti su Poznanės stadiono indykais). Jau atsiliepė į tą revizionistinio paso idėją normalūs, dar ir pragmatiški, lenkų politikų ir kultūrininkų balsai. – Velniams mums pyktis su Lietuva ir Ukraina?
Žinoma, broliai, nei jums, nei mums to nestinga. Užtat labai pageidautina didžiajam Kremliaus indykui. Sumokėtų!
Ten sėdintis ilgabarzdis imamas Aleksandras Duginas jau seniausiai paskelbė: pirmaeilis Rusijos užsienio politikos uždavinys esąs supykdyti Lenkiją su Lietuva.
O buvęs Lietuvos priešas, jau susipratęs Aleksandras Nevzorovas nūnai perspėja kitaip, išties blaiviai patriotiškai: imperinis nacionalizmas – baisi liga. Rusai esą jos užkrėsti ir paveikti bemaž beviltiškai.
Na, palikim tai patiems rusams. Kaip ir lenkams. Kažin, ar gražu pykti ant istorijos pažeistųjų. Padėkim, kaip antai Smolensko tragedijų klausimu.
Keistas yra naujųjų lenkų ir rusų nacionalizmų supanašėjimas. Kremliečiams mat labai reikia parankinio „berniuko mušimui“ (chlopiec do bicia), tai visad Lenkija. Kliūtis veržtis į Vakarus. Atsigaunantiems lenkų endekams vėl tartum stinga berniuko mušimui – tai Lietuva.
Iš kur anas buvęs ministras Radoslavas Sikorskis vykdė tokią aršią antilietuvišką nepakantos ir kiršinimo politiką – vienas Dievas težino. Dabar paskelbti jo plepėjimų prie alaus įrašai net nestebina, tik patvirtina, kad kai kurių mūsų politikų bei žurnalistų polėkiai barstytis galvas pelenais – ak, mes turbūt kalti! – buvo naiviai berniukiški. Antai ir garsioji Sikorskio formulė, lyg Dugino užsakyta: nevažiuosiu į Lietuvą ir nebus gerų tarpusavio santykių, kol ponai Tomaševskis ir Cytacka (abu Lietuvos piliečiai) netars, kad jau galima. Tokia kaimynų „nacionalinė“ politika – apgailėtinas diplomatijos nuosmukis. Manau, apgadintoji Lenkijos elito dalis atsikvošės. Neprotinga ieškoti priešų ir mažinti draugų skaičiaus. Priešų ir be to knibžda.
O juk lenkų tauta turėdavo ir subtilaus humoro, ir savikritikos.
Antai „lenkas gudrus nukentėjęs“. Tauta, kuri save paironizuoja, yra tvarkoj. Su broliais rusais – blogiau.
Verta dėmesio ir lenkiška folklorinė gilios patirties įžvalga, kad gyvatė, įkirtusi žemaičiui, nieko nelaimi. Net priešingai. Radislavas su Valdemaru to nesuvokė.
Reiktų susėsti draugiškai, be gyvačių, o tą tartum vienintelę vokišką raidę w – kol kas į šaldytuvą. Pradėkim nuo x. Nors vokiečiai nieko nereikalauja, neprotestuoja, kai rašom Marksas.
