Nėra nieko blogo žavėtis Ukrainos drąsa prieš Rusiją. Tiesą sakant, nemanau, kad nuo tada, kai 2005 m. pamačiau kadaise kultinius, dabar jau pamirštus Irako rinkėjų, nepaisančių teroristų grasinimų, pirštus, kad galėtų eiti balsuoti, jaučiau tokį audringą pasididžiavimą, matydamas, kaip ukrainiečiai iš Kijevo atstumia rusus.
Abiem atvejais atrodė, kad Vakarai gina visuotinius visų siekius. Amžiuje, kuris svyruoja tarp radikalaus nihilizmo ir natūralaus tikrumo bei tikslo troškimo, buvo toks džiaugsmas – ir palengvėjimas – matyti, kad Vakarų vertybės „už kažką” reiškia: už kažką, ko nori kiti; už ką kiti galėtų mirti, kai daugelis iš mūsų negali net sukaupti drąsos pasisakyti prie biure esančio vandens puodelio prabudusiems ideologams, kurie tikrina įvardžius ir mato „fobijas” dažniau, nei vidutinis hipochondrikas jaučia ligos pradžią.
Ukraina ir ukrainiečiai, tam tikra prasme, kaip ir tūkstantmečio pradžios irakiečiai, deja, tapo Vakarų, ypač Amerikos, panacėja nuo mūsų pačių civilizacinio bejėgiškumo. Nesvarbu, ar vadinate juos „globalistais”, „neoliberalais”, ar, kaip Amerikoje, demokratų ir respublikonų „vienmandatininkų” partija, nesibaigiančios, nenumatytos, mirtinos pagalbos Ukrainai propaguotojai iš Vakarų kenčia nuo artimo susižavėjimo tikslingumu – bandymu rasti savo prasmę per kažkieno kito egzistencinę kovą.
Kartu Ukrainos kova su Rusijos agresija tarnauja tam tikrai amerikiečių ir proatlantinių konservatyviųjų pažiūrų žmonių Europoje iliuzijai, kuri, ko gero, yra kur kas labiau apgaulinga, o gal net pavojinga: iliuzijai, kad Ukrainos patriotai gali užpildyti Vakarų dvasinę ir kultūrinę tuštumą.
Puikus šios iliuzijos pavyzdys – neseniai žurnale „First Things” pasirodęs jaudinantis žymaus katalikų intelektualo George’o Weigelio (Džordžo Veigelio) straipsnis, pavadintas tiesiog „Ką reiškia Ukraina”. „Vakarų civilizacija serga išsekimo liga – savigrauža, – tiksliai rašo Weigelis, grindžiama ydingomis idėjomis apie žmogaus asmenį, žmonių bendruomenę ir žmogaus laimę.
Vakaruose vyraujančios kultūrinės jėgos primygtinai teigia, kad esame tik troškimų, kurie visi yra moraliai lygiaverčiai arba lygiaverčiai, visuma; kad šių troškimų tenkinimas, vardan žmogaus teisių, yra pagrindinė valstybės atsakomybė.
Tuo tarpu iš mūsų aukštojo mokslo institucijų kaip maras plintanti ir administracinės valstybės biurokratiją užkrečianti „woke” kultūra kuria visuomenę, kurioje rasizmas, „lytinė tapatybė” ir įvairūs „izmai” turėtų skatinti solidarų gyvenimą, nors skatina kaip tik priešingus dalykus.
Visa tai yra tiesa, net skaudi tiesa. Weigelis klysta savo atvirkštinės inžinerijos teorijoje: kad Vakarai, padėdami Ukrainai, gali – arba jau yra – kažkokiu būdu distiliuoti, išgryninti arba transformuoti save į geresnę savo versiją – į patriotines, tradicines ir krikščioniško tikėjimo kupinas valstybes, kurios egzistavo iki konsensusą griaunančių septintojo dešimtmečio revoliucijų. „Žvelgdamas mirčiai į akis„, – rašo Weigelis,
ukrainiečiai… priminė Vakarams, kad esame daugiau nei mūsų subjektyvumas – kad galime pažinti, priimti ir gyventi tiesomis, kurios yra didesnės nei „aš”… tikėjimas didesne tikrove nei mes patys; tikėjimas likimu už šio gyvenimo ir jo didžiųjų, bet galiausiai laikinų pasitenkinimų.
Dar drąsiau Weigelis teigia, kad ukrianiečiai ateistiniams ar agnostiniams Vakarams perteikė katalikų socialinį mokymą:
Nuo Maidano orumo revoliucijos Ukraina, pati to nesuvokdama ir dažnai netobulai, vis dėlto iškėlė prieš savimi susižavėjusius ir dažnai dekadentiškus Vakarus … pamatinius Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos principus.
Jo žodžiai neabejotinai iškalbingi, bet ar jie tikslūs? Ar yra kokių nors ženklų, kad ukrainiečių pasiaukojimas bent jau turi šansų pataisyti „vyraujančias Vakarų kultūrines jėgas”, kurios „remiasi ydingomis idėjomis apie žmogaus asmenį”? Kodėl turėtume tikėti, kad uodega gali vizginti šunį, kai, jei kas nors ir atrodo kur kas labiau tikėtina, kad atvirkštinis variantas: Ukraina, vis labiau integruojama į dabartinius Vakarus, iš tiesų taps dar labiau priklausoma nuo vokietėjimo, „izmų”, „lytinės tapatybės” ir „rasomanijos” jėgų.
Tai, kad ES bėglių keliu stumia Lenkiją ir Vengriją dėl „LGBT teisių” ir imigracijos politikos, nieko gero nežada Vidurio Rytų Europos krikščioniškosios civilizacijos atgimimui, kaip siūlo Weigelis, ypač atsižvelgiant į Bideno administracijos polinkį eksportuoti Amerikos kairiųjų postmodernistinę žmogaus asmens antropologiją. Kaip teigia R. R. Reno, tokia politika neapsiriboja tik pozavimu ir dorybės demonstravimu, bet rodo iš Vašingtono sklindančios ideologijos „imperializmą”, reikalaujantį paklusti ir sąjungininkus, ir priešus.
Knygoje „Karas ir Rusijos socialdemokratija” Leninas garsiai teigė, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo apgalvotas „darbininkų masių dėmesio atitraukimas nuo vidaus politinės krizės”, kurią patyrė Prancūzija, Vokietija, Rusija ir t. t., ir vis kartojo, kad „darbininkų klasės” ir „dirbančiųjų masės” buvo apgautos.
Perkūrus Lenino Didžiojo karo kritiką XXI a. dešiniųjų disidentų požiūriu, būtų galima teigti, kad buvo apgauta ne Amerikos, Prancūzijos ar Vokietijos darbininkų klasė, o jos elitas. Koks infliacijos nualintas surinkimo linijų darbininkas Vokietijoje ar Amerikoje poetiškai kalbėtų apie tai, kad Ukrainos karas sugrąžino jam tikėjimą gyvenimo prasme ar krikščioniškojo socialinio mokymo nuostatomis?
Atrodo, kad šioje eroje apgautieji yra globalistų ir neoglobalistų likučiai.
Šaltinis: europeanconservative.com
