Translytiškumo ideologija leido žmonėms susitapatinti su amputantais

Jørund ‘Viktoria’ Alme – vyras, kuris tapatinasi su paralyžiuota moterimi

Tie, kurie ginčija požiūrį, kad asmuo gali tapatintis su amputantais (žmonėmis, patyrusiais amputaciją, red.), nors yra sveikas, taip pat turėtų ginčyti ir teiginį, kad galima paprasčiausiai tapatintis su priešingos lyties asmeniu.

Beveik prieš dešimt metų šioje skiltyje rašiau straipsnį apie vadinamuosius „transįgalius“ – žmones, kurie tapatinasi su amputantais, sergančius psichikos liga, dėl kurios jie bjaurisi viena iš savo sveikų galūnių. 2022 m. pasirodė plačiai nuskambėjęs pavyzdys, kai 53 metų sveikas, neįgalumo neturintis norvegas pradėjo tapatintis su moterimi, paralyžiuota nuo juosmens žemyn, ir norėdamas duoti interviu žiniasklaidai, sėdo į neįgaliojo vežimėlį.

Tie, kuriems jo teiginiai atrodė įtartini, sprendė dilemą – kuris iš jo teiginių yra absurdiškesnis – kad jis yra moteris ar kad yra paralyžiuotas? Mūsų kultūra pripažino, kad jis gali teigti esąs moteris ir kad mes visi turime iškilmingai linktelti į tai reaguodami. „Kaip drąsu iš jos pusės“, – turime visi sutartinai sakyti, kai jo ištikima žmona stumia jį neįgaliojo vežimėlyje nuo kamerų. „Ne, ne žmona. Tai kita.“

Dar niūresnę, bet ne mažiau trikdančią žinią, pavadintą „Kvebeko vyrui buvo amputuoti du sveiki pirštai, kad sumažėtų „kūno vientisumo disforija“, neseniai paskelbė laikraštis National Post. Tai liūdna istorija; jaunuolis pasakojo, kad nuo vaikystės jį kamavo „įkyrios mintys apie ketvirtą ir penktą kairės rankos pirštus, jausmas, kad jie ne jo, kad jie nepriklauso jo kūnui“, ir jis net sapnuodavo košmarus apie juos. Jis fantazavo apie tai, kaip pats juos nusipjauna.

Vietoj to vietinės ligoninės chirurgas sutiko atlikti planinę amputaciją, kuri pavadinta pirmuoju aprašytu amputacijos atveju, kai amputuota dėl kūno vientisumo disforijos (BID) – retos ir sudėtingos būklės, kuriai būdingas stiprus noras amputuoti visiškai sveiką kūno dalį, pavyzdžiui, ranką ar koją. Kvebeke buvo apklaustas dvidešimtmetis ambidekstriškas jaunuolis, kuriam bandymai padėti „neinvaziniais“ būdais, įskaitant kognityvinę elgesio terapiją, į Prozac panašius antidepresantus ir demaskavimo terapiją (angl. exposure therapy), tik padidino jo kančias.

Šis atvejis reikšmingas tuo, kokiu būdu jį aprašė Lavalio universiteto Psichiatrijos skyriaus gydytoja Nadia Nado (Nadia Nadeau) žurnale Clinical Case Reports paskelbtame atvejo tyrime. Nado aprašo jaunuolio psichines ir emocines kančias bei pažymi, kad šios kančios akivaizdžiai baigėsi po „pasirinktinės amputacijos“ ir kad „jis galėjo tęsti gyvenimą, kokį jis įsivaizdavo, kaip visavertis žmogus be tų dviejų pirštų, kurie jam trukdė“. Praėjus mėnesiui po operacijos, jis nesigaili.

Ypač svarbi išvada pateikta ataskaitos pabaigoje. Nado teigimu, „dabar jis gyvena be kančią keliančių rūpesčių dėl savo pirštų, o visi su BID susiję simptomai išnyko. Amputacija leido jam gyventi pagal savo suvokiamą tapatybę“. Žinoma, būtent tokį argumentą naudoja translyčių aktyvistai, pasisakantys už lyties keitimo operacijas, priešingos lyties hormonus ir lytinio brendimo blokatorius – kad šie „gydymo būdai“ padės recipientui „gyventi pagal savo suvokiamą tapatybę“. Nors jie nevadintų to „suvokiama“ tapatybe – jie vadintų tai tikrąja tapatybe. Tačiau ši suvokiama tapatybė buvo laikoma pakankamai tikra, kad chirurgas pašalintų du pirštus.

Tokių „gydymo“ būdų, apimančių kūno žalojimą, pateisinimai taip pat yra panašūs. Laikraštis The Post pažymėjo, kad „Nado pacientas, atlikęs tam tikrus tyrimus, „susiejo savo būklę su lyties disforija“… BID sergantys žmonės dažnai jaučia, kad jų fizinis kūnas neatitinka mintyse jų susikurto kūno įvaizdžio“.

Be to, nors „sveikų, funkcionuojančių kūno dalių nupjovimas dėl psichologinių kančių kelia etinių problemų, BID sergantieji kartais griebiasi savęs žalojimo ar nelegalių amputacijų, rizikuodami savo gyvybe“.

Panašus argumentas pateikiamas ir dėl „translyčių asmenų sveikatos priežiūros“: jei dėl kraštutinės medicininės intervencijos psichikos ligonio kūnas iš tiesų taps panašus į realybės vaizdą jo sąmonėje, jis gali sau pakenkti. Tai, žinoma, ir yra probleminė situacija, kurioje į spąstus patenkama dėl viena kitai prieštaraujančių taisyklių. Argi chirurginis žalojimas pagal apibrėžimą taip pat nėra žala? Ne, jei jį iš naujo apibrėšite. Štai kodėl translyčių aktyvistai lyties keitimo operacijas vadina nebe „lyties keitimo operacijomis“, o „lytį patvirtinančia priežiūra“. Pasak Nado: „Pripažįstant ir tenkinant unikalius (BID) pacientų poreikius, ateityje jie galės gyventi oriau, pagarbiau ir optimalioje gerovėje.“

Kas gali nepritarti kampanijai, kuria siekiama didinti psichikos ligonių supratimą ir jų orumą? Tačiau įdomu, koks čia yra ribojantis principas. Jei jaunuolis, kuris tiki esąs moterimi, gali teisėtai būti chirurgo kastruojamas, tai kodėl vyrui, kuris tiki, kad yra amputantas, negali būti pašalinta koja? Arba ranka? Jei jau sutikome, kad žmonių savęs suvokimas yra svarbesnis už faktinę tikrovę, kur yra riba?

Šaltinis: lifesitenews.com