Valstybės įmonės „Ignitis“ ir Vilniaus šilumos tinklai (AB „Miesto gijos“) tapo višta, nešančia auksinius kiaušinius užsienio fondams ir privatiems investuotojams.
Šilumos tinklai yra strateginė viešoji infrastruktūra. Jie egzistuoja tam, kad vilniečiams būtų užtikrintas patikimas ir prieinamas šilumos tiekimas kuo mažesne kaina, o valstybė ir savivalda prisiima atsakomybę už šios sistemos veikimą.
Tačiau pastaraisiais metais šilumos ūkis vis dažniau apibūdinamas ne kaip viešoji paslauga, o kaip investicinis modelis, kuriame dalyvauja valstybės valdoma energetikos įmonė, tarptautiniai fondai ir vietiniai investuotojai. Tokiu atveju strateginė infrastruktūra ima veikti kaip finansinės grąžos mechanizmas.
Tarp privačių „Ignitis grupės“ akcininkų yra tarptautiniai instituciniai fondai, įskaitant tuos, kuriuos valdo „BlackRock“, „Vanguard Group“ ar „State Street“, taip pat įvairūs Europos infrastruktūros ir pensijų fondai bei kiti juridiniai ir privatūs investuotojai. Jų akcijos dažnai laikomos per turto saugojimo bankus, todėl galutiniai investuotojai visuomenei matomi netiesiogiai, tačiau finansinė grąža – dividendų ir akcijų vertės augimo forma – yra reali. Tačiau realių naudos gavėjų pavardės dažnai slepiasi už investicinių struktūrų.
Privataus kapitalo dalyvavimas nėra neteisėtas veiksmas, tačiau kyla klausimas, kieno interesams atstovaujama. Problema atsiranda tada, kai visuomenei neaišku, kas iš šios sistemos uždirba ir kokiomis sąlygomis sudaromi sandoriai, nes ilgalaikiuose infrastruktūros modeliuose investuotojų grąža dažnai susieta su tarifais, o vartotojas tampa galutiniu finansavimo šaltiniu naudos gavėjui.
Jei valdymo organai skiriami valstybės vardu, natūraliai kyla klausimas, kieno interesą jie gina. Ar vartotojo, kuris moka nustatomą kainą, ar investuotojo, kuriam užtikrinama stabili grąža.
Viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai ir dėl valstybės pareigūnų ryšių su „Ignitis grupės“ akcijomis. Viešojoje erdvėje minėti energetikos ministras (TS-LKD) Dainius Kreivys ir finansų viceministras Gediminas Norkūnas – dalyvavę valstybės valdomų įmonių sprendimų formavime ir kartu siejami su „Ignitis grupės“ akcijų įgyjimu.
Žiniasklaida skelbė, kad jie buvo minimi kaip su įmonės akcijomis susiję per asmenines ar su jais siejamas įmones, o diskusija daugiausia sukosi apie deklaravimo skaidrumą.
Todėl diskusija apie Vilniaus šilumos ūkį šiandien yra ne tik apie energetiką ir ne tik apie Vilnių. Tai diskusija apie valstybės valdymą – kam tarnauja strateginė infrastruktūra, kas priima sprendimus ir kas iš jų gauna finansinę naudą.
Viešojoje erdvėje, įskaitant „Respublikos“ publikacijas, keliama mintis, kad kogeneraciniai projektai ir valstybės energetikos modelis veikia kaip ilgalaikė investicinė infrastruktūra, kurioje finansinę grąžą gauna įvairūs fondai ir privatūs investuotojai, o šios grąžos pagrindu tampa mokesčių mokėtojų ir paslaugos gavėjų mokėjimai, kurių jie faktiškai negali atsisakyti.
Apie tai skaitykite ČIA.
Manau teisingai autorius pastebėjo, kad šilumos tinklai – tai strateginė viešoji infrastruktūra, kuri egzistuoja tam, kad lietuviams būtų užtikrintas šilumos tiekimas kuo mažesne kaina, o valstybė, įgaliota savo piliečių, prižiūri šią sistemą.
Kai šią sistemą užuodžia taip vadinami investuotojai ir tampa jos dalimi, tuomet sistema ima tarnauti ne lietuviams norintiems gauti šilumą kuo pigiau, bet taip vadinamiems investuotojams, norintiems parduoti šilumą kuo brangiau.
Priminsiu, kad taip vadinami investuotojai ne patys sukūrė šią sistemą, bet užvaldė kitų sukurtą sistemą ir iškreipė šios sistemos nesavanaudišką tikslą į savo savanaudiškus tikslus.
Užvaldydami mums visiems priklausančius tinklus taip vadinami investuotojai (o iš tiesų užvaldytojai) atsiduria labai sau patogioje padėtyje. Kadangi šilumos tinklų sistema buvo sukurta tikslingai su tikslu kuo pigiau aprūpinti žmones šiluma, ši sistema yra vienintelė, ji neturi konkurencijos. Užvaldytojams perėmus į savo rankas šilumos ar elekttos tinklus, jie tampa vieniteliais tiekėjais, jie tampa monopolistais. Visų antra monopolijos neturi būti paliktos be valstybės priežiūros siautėjimui, visų pirma pats užvaldymo faktas manau yra neteisėtas, nes šilumos ir elektros tinklai buvo sukurti už bendrus Lietuvos žmonių pinigus, tai bendras Lietuvos žmonių turtas, ir jų pradinis sukūrimo tikslas buvo pigiausias aprūpinimas šiluma. Manau, kad negali turto prižiūrėtojas parduoti savo šeimininko turto ir po to, pakeitę pradinę šio turto paskirtį iš pigiausio įmanomo aprūpinimo į brangiausią įmanomą plėšti šio turto savininkus.
Manau, kad neteisėtai nusavintas ir pavogtas žmonių turtas turi būti nacionalizuotas.
Investuotojų nuostolius turi padengti neteisėtai žmonių turtą pardavusieji administratoriai.