Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį surengė Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partinė šeima atvyko ne tam, kad klausytųsi nukentėjusiųjų ar dalintųsi jų skausmu – jų tikslas buvo kur kas pragmatiškesnis: aptarti žingsnius, kaip išlaikyti įtaką Briuselio galios struktūroje ir perrinkti prieštaringai vertinamą savo lyderį Manfredą Weberį.
Turėdama 188 narius Europos Parlamente, ELP yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto, „centro dešinės“ ir krikščionių demokratų politikos atstovę – „suaugusiuosius kambaryje“, kaip jie mėgsta save vadinti. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio dažnai gerokai skiriasi.
M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus painioja savo dvigubus vaidmenis. Tiems, kurie šiek tiek išmano Briuselio užkulisius, jo nekvestionuojamas kandidatavimas antrai kadencijai galėjo pasirodyti keistas, netgi stulbinantis.
Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neskleidžia charizmos, kuri padėtų jam įsitvirtinti ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo eilinių aktyvistų iki aukščiausio lygmens vadovų – kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepasotinamą ego bei įtarimus dėl korupcijos.
„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – neseniai anonimiškai pareiškė vienas aukšto rango ELP pareigūnas. „Tačiau niekas nenori kelti šio klausimo. Tai per menka problema. Jie tiesiog abejingi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad užkirstų kelią Weberio perrinkimui. „Ir tai daug pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.
Būtent ši apatija leidžia suprasti M. Weberio galios žaidimo logiką – jis siekia ne tik išplėsti savo įtaką Briuselyje, artėdamas prie Ursulos von der Leyen lygmens, bet ir paversti ELP centralizuota politine jėga, kuri neva galėtų atsakyti į gilėjančią partijos teisėtumo krizę. Tuo pat metu Valensijoje surengtas savęs šlovinimo festivalis tik maskuoja gilų atotrūkį nuo realybės.
„Įžengiame į naują istorinį etapą“, – pareiškė M. Weberis pergalės kalboje. Šį etapą, anot jo, žymi tai, kad Vokietijos CDU – didžiausia ELP narė – užima centrinę poziciją tiek pačioje partijoje, tiek ES institucijose, vadovaujant jam, von der Leyen ir Friedrichui Merzui.
Įsivaizdavimas, kad CDU turėtų būti pagrindinė Europos vadovaujanti jėga, atspindi elito kognityvinį disonansą. Vokietijos „centro dešinė“ šiuo metu patiria vieną giliausių teisėtumo krizių visame žemyne. Praradusi rinkėjų pasitikėjimą dėl susivienijimo su kairiaisiais, ji prisidėjo prie to, kad kraštutinės dešinės AfD iškilo į pirmąją vietą apklausose.
Oficialiuose pranešimuose apie Valensijos suvažiavimą šios krizės nematyti. Tačiau be jos neįmanoma suprasti, kodėl Manfredui Weberiui taip lengvai atiduodama ELP ateitis.
Nuo tada, kai 2019 m. žlugo jo viltys tapti Europos Komisijos pirmininku, M. Weberis sistemingai stiprino savo galias, siekdamas paversti ELP alternatyviu galios centru, kuris primestų partijai bendrą liniją, dažnai kritikuojamą net koalicijos partnerių kaip kenksmingą ES ateičiai.
Dabar, prieš antrąją kadenciją, M. Weberis ruošiasi kitam etapui. Pasak žiniasklaidos, Valensijoje inicijuojamos reformos, kuriomis siekiama paversti ELP iš laisvo aljanso griežtai koordinuota politine jėga, „turinčia misiją vadovauti nacionalinėms centro dešinės partijoms ir racionalizuoti jų politiką“.
Planuojama plėsti jau egzistuojančią „pirmininkavimo koordinavimo“ sistemą, įpareigojant ELP europarlamentarus, nacionalinius ministrus ir net komisarus prieš kiekvieną svarbesnį sprendimą susitarti dėl bendros pozicijos. Partija taip pat pradės aktyviau formuluoti politinius prioritetus visoms institucijoms, taip stiprindama M. Weberio kontrolę visais teisėkūros proceso etapais.
Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį organizavo Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partijų šeima turėjo svarbesnių tikslų nei klausytis nukentėjusiųjų ar dalytis jų skausmu – jie atvyko į Ispaniją aptarti žingsnių, kaip užsitikrinti vietą Briuselio galios struktūrų viršūnėje ir perrinkti prieštaringai vertinamą lyderį Manfredą Weberį.
ELP, turinti 188 narius Europos Parlamente, yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto balsą, atstovaujantį „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ politikai – jei norite, „suaugusiuosius kambaryje“. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio gerokai skiriasi.
M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus sistemingai trina ribas tarp savo dvigubų vaidmenų. Tiems, kurie išmano Briuselio vidaus procesus, žinia, kad jis be jokių iššūkių kandidatuoja antrai kadencijai, galėjo pasirodyti keista, netgi stulbinanti.
Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neatrodo kaip įspūdinga asmenybė, kurios charizma galėtų užtikrinti vietą ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo paprastų aktyvistų iki vadovybės – nuolat kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepamatuotą ego ir įtarimus dėl korupcijos.
„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – praėjusį mėnesį sakė vienas aukšto rango ELP pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai. „Tačiau niekas nenori pakelti telefono ragelio ir spręsti šio klausimo. Tai per menka problema. Jiems tai nerūpi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad sustabdytų M. Weberio perrinkimą. „Ir tai daug ką pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.
Naujoji, centralizuota partinė struktūra, kuri atspindi eurofederalistų viziją, siekia paversti ELP politine mašina, kuri „nuspėjamai“ dominuoja visose trijose ES institucijose ir beveik nekvestionuojamai formuoja Briuselio darbotvarkę. Tai kartu įtvirtintų Weberio poziciją virš nacionalinių partijų lyderių, tokių kaip CDU vadovas Friedrichas Merzas ar „Forza Italia“ atstovas Antonio Tajani.
Tačiau ne visi tokiai vizijai pritaria. „Mes nesame viena partija, mes esame partijų šeima“, – prieš suvažiavimą sakė kitas pareigūnas. „Pirmiausia esi „Républicain“ iš Prancūzijos, HDZ narys iš Kroatijos ar krikščionis demokratas iš Vokietijos.“
Nepaisant to, tikėtina, kad realaus pasipriešinimo nebus, nes Weberis siūlo tai, ko daugelis trokšta – teisėtumą, kylantį iš frakcijos, kuris bent iš dalies kompensuoja tikros demokratinės paramos stygių.
Iš tiesų, dauguma Europos „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ partijų – su keliomis svarbiomis išimtimis – susiduria su ta pačia problema: jos yra „dešiniosios“ ir „krikščioniškos“ tik pavadinime. Joms labiau rūpi išlaikyti status quo per aljansus su kairiaisiais nei įsiklausyti į savo rinkėjus. „Demokratinė“ jų pusė taip pat abejotina – jos uoliai gina vadinamąjį sanitarinį kordoną.
Šio požiūrio pasekmės akivaizdžios visame žemyne, nors apie jas niekas garsiai nekalba. Rinkėjai visur baudžia centro dešiniuosius už tai, kad šie atsisakė konservatyvios darbotvarkės ir rinkosi koalicijas su kairiaisiais, nesuprasdami, jog pokario didžiųjų koalicijų era seniai baigėsi.
Vokietija ir Austrija šią tendenciją iliustruoja ryškiausiai. Praėjusį sekmadienį Vienoje vykusiuose žemės rinkimuose konservatyvioji ÖVP buvo nustumta į paskutinę vietą su vienženkliu balsų skaičiumi, o Laisvės partija (FPÖ), įkurta patriotų, vėl sulaukė rekordinės paramos. Jos pašalinimas iš vyriausybės – nepaisant to, kad ji yra didžiausia partija – atrodo vis labiau neteisėtas.
Tuo tarpu CDU Vokietijoje buvo pasveikinta kaip „rinkimų nugalėtoja“, nors pasiekė antrą blogiausią rezultatą savo istorijoje. Per mažiau nei du mėnesius ji sugebėjo prarasti bet kokią turėtą persvarą ir apklausose atsilieka nuo AfD, atsisakiusi pagrindinių rinkimų pažadų bei sudariusi koaliciją su socialdemokratais.
Vos prieš kelias dienas CDU lyderis Friedrichas Merzas skundėsi, kad visuomenės pasitikėjimas Vokietijos demokratija pasiekė žemiausią tašką nuo Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jis kaltino viską – išskyrus savo rinkėjų išdavystę. Paradoksalu, bet jei rinkimai vyktų šiandien, dabartinė koalicija nebeturėtų daugumos vyriausybei formuoti, o tai jau kelia abejonių dėl jos gebėjimo valdyti dar ketverius metus.
Įžengė M. Weberis su savo didžiąja centralizuotos ELP vizija, siekdamas dar labiau nei iki šiol perimti reikalų kontrolę Europoje. Daugeliui nacionalinių partijų, kurios atsisako bendradarbiauti su nacionaliniais konservatoriais, turinčiais tvirtesnius demokratinius mandatus, buvimas šios tarptautinės „daugumos“ dalimi lieka vieninteliu būdu įteisinti savo valdžią – net jei tai reiškia didelę jos dalį perleisti Weberiui.
Tačiau net ir nesąmoningai į šiuos spąstus patekusiems reikėtų suprasti, kad tai – esminė klaida. ELP pati savaime neturi jokio demokratinio teisėtumo, kaip jo neturi ir Europos Parlamentas – paprasčiausiai todėl, kad neegzistuoja toks darinys kaip Europos demosas. Yra tik nacionalinės valstybės su aiškiomis sienomis ir piliečiais, turinčiais suverenią teisę rinkti savo atstovus. Šie atstovai vėliau jungiasi į aljansus Briuselyje, turėdami vienintelį tikslą – veiksmingai atstovauti savo rinkėjams. Tačiau kai prarandamas rinkėjų pasitikėjimas ir išnyksta politinė atskaitomybė, šis tikslas tampa nepasiekiamas.
Galų gale, visų šalių nacionalinės partijos lieka atsakingos tik savo piliečiams – vieninteliam šaltiniui, iš kurio kyla jų įgaliojimai. Nesuvokdamos šios atsakomybės esmės ir mėgindamos savo silpnumą paslėpti už kolektyvinės ELP galios, jos tik dar labiau išduos savo rinkėjus ir paspartins Europos „centro dešinės“ nuosmukį.
Užuot tenkinę M. Weberio ambicijas ir suteikę jam viską, ko jis nori, ELP lyderiai turėtų šį kongresą išnaudoti savirefleksijai. Laikas apsispręsti, kam jie išties atsakingi. Jei atsakomybė tenka Briuseliui – metas liautis apsimetinėti konservatoriais ar krikščionimis. Jei atsakomybė tenka jų rinkėjams – metas nutraukti aljansus su socialistais, atsisakyti „sanitarinių kordonų“ ir imtis tikro darbo Europos labui.
Tamás Orbán – politinis žurnalistas portale europeanconservative.com, dirbantis Briuselyje. Gimė Transilvanijoje, studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Koložvaro universitete, dirbo keliuose politinių tyrimų institutuose Budapešte. Domisi politinėmis aktualijomis, socialiniais judėjimais, geopolitika ir Vidurio Europos saugumu.
europeanconservative.com
