Algimantas Rusteika
Mechanikoje, medžiagų atsparume yra terminas “metalo nuovargis“. Detalė nesurūdijusi, nepažeista, gerai suprojektuota, pagaminta ir laiko apkrovą. Tačiau per labai ilgą laiką lūžta, nors nei surūdijo, nei krūvis pasikeitė – tiesiog “metalas pavargo“.
Žmogiškumo nuovargis įvyksta greičiau, ieškant būdų prisitaikyti prie nuolatinio dirgiklio ir stresui tapus įprasta kasdienybe.
Kada pavojus tikras, niekaip neišvengiamas, realiai vyksta dabar ir nuolat – į jį pradedi emociškai nereaguoti ir tiesiog ieškai būdų išgyventi. Tai tikslinga apsauginė, išlikimo reakcija, padedanti išvengti nelaimės ir elgtis adekvačiai, gerai žinoma patekusiems į kalėjimą, susirgusiems vėžiu ar kariams, dalyvavusiems tikrame kare.
Panašiai veikia, bet kitokius sprendimus priima sąmonė, kai pavojus realus ir protas tą supranta, tačiau yra tikimybė jo išvengti. Tada, jeigu situacija gali duoti naudos ir esant atitinkamai moralinei nuostatai, neretai įsijungia malonumo ar naudos siekimas ir būdų pavojui išvengti paieška, gerai žinoma visiems nuo svetimautojo, kelių gaidelio iki biudžeto vagies. Tikslinga apsauginė reakciją, kuria siekiama išvengti sąžinės priekaištų ir bausmės.
Kai situacija naudos neduoda ir pavojus realus, bet ne šimtaprocentinis, kartu su veiksmo vengimu įsijungia pavojaus neigimas ir argumentų savo elgsenai pateisinti paieška. Pasileidžia programėlės “manęs tai neliečia“, “gal manęs tas nepalies“, “tai ne mano reikalas“, “o aš čia prie ko“, “ne tokių nesąmonių matėm ir išgyvenom“ ir t.t. Apsauginė reakcija, kuria siekiama išvengti atsakomybės ir veikimo.
Dabar stebime klasikinę tokio nuovargio situaciją, kurią valdžia sėkmingai naudoja, plėsdama žmonių pakantumo ribas. Ir mažai kas susimąsto, jog būna rubikonų, kuriuos peržengus kelio atgal nėra, nes perėjus į kitą lygmenį bus galutinai išplautas visuomenės protas ir savisaugos instinktai. Tai išbandymas, kurį visada suvoki po to.
Su šeimų persekiojimu mums nejučia taikomas testas ir laikom egzaminą. Jei nuovargis, kuris ateina, nugalės, išbandymo nepraeisim, jie supras – gali daryti ką tik nori ir tą darys. Tai ne vaikų atiminėjimo, o visuomenės savigarbos likučių ir mūsų laisvės klausimas.
