Kapinės – svarbi ne tik mūsų materialinio, bet ir dvasinio gyvenimo dalis, žymus istorinio palikimo objektas. Jos – ne vien krikščioniškąjį, bet ir kitokį tikėjimą išpažįstančių tautų paveldo sritis, visais laikais tyrinėjama įvairių sričių mokslininkų. Šįkart imkime ir pakalbėkime apie mūsų šalyje gyvenančios tautinės mažumos – Lietuvos totorių kapines. Nors totorių tautai, kaip ir lietuviams, būdinga giliai išvystyta pagarba žmogui, iškeliavusiam Anapilin, totoriškos kapinės vis dėlto skiriasi nuo lietuviškų. „Jas ženklina iš stepių tėvynės atsinešti bruožai, kurie tik pastarajame šimtmetyje labiau pasidavė vietos papročiams“, – sako garsus tiurkologas, Varšuvos universiteto profesorius Andžejus Drozdas, plačiai tyrinėjęs totorių kapines visos buvusios LDK teritorijoje.
Skiriamieji totorių kapinių bruožai
Islamas, kurį išpažįsta Lietuvos totoriai, reikalauja, kad tikintieji būtų laidojami atskirai nuo kitų religijų išpažinėjų. Mirusieji laidojami suvynioti į baltas drobules, o palaikai guldomi į kapo šone iškastą nišą. Nerekomenduojama kapų puošti: vieninteliai ženklai gali būti akmenys arba nedegtos plytos be užrašų. Tačiau šios rekomendacijos visame musulmonų pasaulyje traktuojamos labai laisvai: jų nesilaikymas gali būti tik smerktinas, bet ne draudžiamas veiksmas. Taigi musulmonų kapų menas ir epigrafika yra įgavusi įvairių formų. Totorių kapinės – mizarai – ir kapai turi nemaža ypatumų.
Mizarai paprastai įkurdinami už kaimų ir miestų ribų, dažniausiai – ant kalvų ar miškų pakraščiuose, tačiau daugelyje vietų jų galima rasti ir prie mečečių.
Totorių kapinės retai viršija maždaug vieno hektaro plotą. Jos didesnės tik labiausiai apgyvendintose vietovėse ir ten, kur laidojama šimtmečiais. Šiuo požiūriu iškalbingas yra didžiausio nekropolio – 4,5 ha ploto Didžiosios Ziretės Keturiasdešimt Totorių kaime – dydis.
Seniau mizarų teritorija buvo žymima ne itin giliu grioviu arba pylimu, kartais sutvirtinama akmenimis. Ilgainiui kapinės apaugdavo medžiais ir krūmais, iš tolo žyminčiais jų buvimo vietą. Nuo XIX – XX a. kapinės pradėtos aptverti tvoromis, imti statyti akmeniniai, mediniai ar metaliniai vartai, puošti islamo simboliu – pusmėnuliu, o kartais – ir arabiškomis sentencijomis.
Kai kuriuose mizaruose aiškiai matomas kapų išdėstymas lygiagrečiomis eilėmis, imituojantis tikinčiųjų padėtį maldos metu. Sklypai nėra ženklinami. Kapinių erdvė skirstoma netaisyklingais takais. Laikomasi tendencijos šeimų narius laidoti greta. Nėra skirstymo į vyriškas ir moteriškas kapinių dalis (kaip, pavyzdžiui, buvo praktikuojama tarp osmanų). Pastaruoju metu pasitaiko ir išskirtinių atvejų, kai ir krikščionys laidojami mizaruose. Dėl stiprios ne totoriškos aplinkos įtakos daugumoje mizarų lengvai pastebimas padalijimas į senąją ir naująją dalis. Ribą žymi antkapinių paminklų forma ir jų priežiūros būklė (seni akmenys sulindę į žemę arba guli, dažnai paskendę augalijos tankmėje). Laiko požiūriu ši riba yra skirtinga – naujųjų dalių pradžia siekia XIX amžiaus pabaigą, XX a. pradžią ar tarpukario laikotarpį.
Seniau kapinės buvo steigiamos prie visų didesnių totorių gyvenviečių, neretai – ir prie atskirų dvarų. Beveik visos parapijos turėjo savo nekropolius, kai kurios – net po kelis ar keliolika. Didžiausias mizarų tankumas Lietuvoje buvo seniausių gyvenviečių regionuose – Vokės slėnyje, Raižių apylinkėse… Kai kurias kapines suniokojo Pirmasis pasaulinis karas – jos buvo patogi vieta kovojančioms kariuomenėms. Didžiausią žalą sovietų valdžia padarė Vilniaus Lukiškių, Kauno mizarams; dauguma kitų senųjų kapinių, užfiksuotų iki 1939 metų, tikriausiai buvo užartos.
Dabartinė išlikusių mizarų būklė nėra vienoda. Geriausiai prižiūrimos Lietuvos totorių kapinės yra Raižiuose ir Bazaruose. Konservavimo darbus derėtų atlikti Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse – Didžiojoje Ziretėje.
Kapų formavimas
Totoriai nestatė antkapių ar mauzoliejų. Buvo privaloma įrengti charakteringos konstrukcijos iš žemės supiltą kapą. Užuot iškasus nišą, dugnas buvo dengiamas lentomis: dešinėje mirusiojo pusėje – vertikaliomis, 1 – 1,5 m aukščio lentomis, ant kurių viršutinio krašto buvo dedamos ilgesnės lentos, kurių kitas galas įremtas į žemę priešingoje pusėje sudarė įstrižą stogelį virš mirusiojo, šonai buvo dengiami palaipsniui žemėjančiomis vertikaliomis lentomis. Taip buvo sukuriama trikampė ertmė. Mirusysis ten galėjo sėdėti ir pasakoti apie savo gyvenimą mirties angelams – Munkirui ir Niekirui, pasirodantiems netrukus po laidotuvių. Tuo tikslu mirusysis buvo aprūpinamas maldomis, užrašytomis ant ilgų ritinių – dalavarų, kurie buvo užklijuojami virš jo galvos ir krūtinės aukštyje. Kapas buvo užpilamas žemėmis ir suformuojamas pailgas pylimas, kurio aukštis, priklausomai nuo vietos ir papročių, svyravo nuo keliolikos centimetrų iki pusės metro. Daugelyje bendruomenių kapo šonai buvo apdedami keliomis eilėmis akmenų, o viršus kartais sutvirtinamas velėna. Prie galvos ir kojų buvo dedami didesni akmenys arba įsmeigiamos laikinos lentelės be užrašų, jei vėliau būtų norima pastatyti akmenį su užrašu ar paminklą. Kapai buvo orientuoti mirusiojo galva į vakarus. Pagrindinis akmuo su galimu užrašu buvo atsukamas į vakarus.
Dabar tapo įprasta kapų šonus betonuoti arba uždengti juos plokštėmis pagal vietos kapų pavyzdį. Pagrindinis pokytis susijęs su užrašų vieta; užrašai vis dažniau atsiranda pagrindinio akmens rytinėje pusėje. Nuo XIX a. antrosios pusės kapai kartais pradėti aptverti geležinėmis tvorelėmis. Dabar kapai puošiami gėlėmis, o lankytojams šalia jų pastatomi mediniai suolai. Labiausiai charakteringa vietinė įtaka – mirusiųjų atvaizdų (fotografijų) talpinimas ant paminklų arba akmenyje iškaldinami portretai. Aišku, islamo tradicijoje tai nepriimtina, kaip ir žvakių deginimas.
Antkapiniai paminklai
Totorių antkapiams būdingas paprastumas – nėra nei islamo menui būdingos gausios ornamentikos, nei skulptūrų, aptinkamų XIX ir XX a. kitų religijų nekropoliuose. Totorių antkapinius paminklus galima suskirstyti į dvi grupes: į tradicinius akmenis, kurie ribotai apdoroti, ir į vėlesnius paminklus, dažniausiai keturkampius, arkinius ar dvišlaičius stulpus ir plokščias stelas. Pastarieji paminklai būdavo padaryti profesionalių akmentašių, kurie iškaldavo ir arabiškus užrašus pagal totorių pateiktus pavyzdžius. Paminklai dažniausiai gaminti iš granito ar marmuro, kartais vyravo dirbtinis akmuo (teracas).
Paminklai pradėjo rastis XIX a. pirmojoje pusėje, o XX a. ėmė dominuoti kapinių architektūroje. Kadangi jie atsirado dėl aplinkos įtakos, šiek tiek skiriasi ir užrašų forma (ypač abėcėlės naudojimo mastais) bei ornamentika. Skirtingai nei akmenys, jie visada turi užrašus.
Tradiciniai antkapiniai paminklai buvo statomi vertikaliai, o jų horizontalų išdėstymą dažniausiai lemdavo medžiaga. Kartais paminklams būdavo suteikiama arkinės stelos forma (nuo XVIII a), tačiau dažniausiai būdavo paliekamas natūralus akmuo, jo apdirbimas apsiribodavo riedulio suskaldymu, kad būtų išgautas plokščias paviršius. Tačiau ir tai dažniausiai nebuvo daroma. Antkapinių akmenų dydis daugiausia priklausė nuo to, ar vietovėje buvo medžiagos, vėliau – nuo mirusiojo turtinės padėties ir amžiaus. Akmens dydžiui ir užrašui mirusiojo lytis įtakos neturėjo.
Atskiras klausimas – karių kapai, kurie praėjusiais amžiais buvo totorių kasdienio gyvenimo dalis. Karininkai dažnai buvo laidojami savo šeimos kapavietėse, kartais už kelių šimtų kilometrų nuo mirties vietos.
Užrašai
Seniausias žinomas užrašas ant totoriško antkapinio akmens datuojamas 1626 metais. Akmuo stovi Drozdovskos Ziretėje – Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse. Tų pačių metų, taip pat 1668 ir 1675 metų užrašai ženklina antkapinius akmenis Keturiasdešimt Totorių kaimo Didžiojoje Ziretėje, o nuo 1637 metų netoli Kazbiejų, šalia Vokės, užfiksuoti kiti antkapiniai paminklai su užrašais ar bent datomis. Visi jie, kaip matyti, yra susiję su seniausiomis gyvenvietėmis palei Vokę.
Tačiau iki XX a. išliko praktika, kai užrašų ant antkapinių paminklų nebūdavo išvis rašoma. Nors tai buvo motyvuojama religinėmis rekomendacijomis, dažniausia priežastis būdavo ekonominė.
Pagrindinis totorių užrašų bruožas yra jų daugiakalbystė ir dėl to egzistuojančios dvi ar trys abėcėlės: arabų, lotyniška ir kirilica. Arabų abėcėlė, kaip kultūrinio ir religinio atskirumo požymis, buvo vartojama visais laikotarpiais, o lotyniška ir kirilicos abėcėlės keitėsi priklausomai nuo valstybingumo, atspindėdamos sudėtingą totorių kultūrinę ir kalbinę situaciją.
Totorių užrašą ant paminklo sudarė du pagrindiniai elementai: religinė formulė ir informacinė dalis. Labiausiai paplitusi religinė formulė buvo tikėjimo išpažinimas, pavyzdžiui: „Nėra kito dievo, išskyrus Dievą, o Mahometas yra Dievo pasiuntinys“; korano eilutės, pavyzdžiui: „Kiekviena siela pajus mirties skonį“; malda, pavyzdžiui: „Dieve! Tebūnie palaiminamas mūsų valdovas ir pranašas Mahometas bei visa jo giminė“, ir kt.
Informacinėje dalyje pirmiausia buvo pateikiami pagrindiniai identifikaciniai duomenys: mirusiojo vardas, kartais – jo tėvų vardai, ir mirties data. Kai kuriose kapinėse prieš mirusiojo vardą galima išvysti pradinę formulę: „Čia palaidotas…“, „Čia ilsisi palaikai…“, „Čia namai…“ Jei mirusysis turėjo krikščionišką ir musulmonišką vardą, antrasis vardas paprastai buvo minimas arabiška abėcėle. Nurodant tėvų vardus, vartoti arabiški žodžiai „ibn“ (sūnus), „ibnat“ (duktė). Ant moters paminklo kartais buvo nurodoma tik giminės pavardė, kartais – vyro vardas arba vėlesnių vyrų vardai. Žemvaldžių ir karininkijos sluoksniuose informacinė dalis buvo platesnė. Joje buvo pateikiama informacija apie karinį laipsnį, kartais – apie gimtąjį pulką, ordinus, giminės titulą, užimamas pareigas, šeimos valdas, protėvius, moterų mirties atveju – apie palikuonis.
Daugelyje senesnių antkapinių paminklų nurodyta tik mirties data. Būdingos mišrios datos – metai pagal krikščionišką kalendorių, mėnuo ir diena – pagal musulmonišką kalendorių. Net XX a. pr. vis dar buvo naudojamas musulmoniškas kalendorius.
Ir buvusios, ir esamos
Aplink Lukiškų mečetę iki XX a. vidurio būta nedidelių kapinaičių. Jos buvo sunaikintos 1968 metais, sugriauta ir čia stovėjusi mečetė.
Liepkalnyje buvo įsteigtos naujos kapinės, čia išlikę 1913 m. užrašai. Šios kapinės tebeveikia ir dabar.
Keturiasdešimt Totorių kaimas prieš daugelį metų vadintas kapinių kaimu. Tai bene vienintelė (išskyrus Raižius) iš XV ir XVI a. įkurtų totorių gyvenviečių, kurioje kapinės išliko nuo pat įsisteigimo pradžios. Kaimo teritorijoje yra ketverios kapinės: Didžioji Ziretė, Drozdovska Ziretė, Senoji Ziretė ir mizaras prie mečetės.
Raižių kaimo teritorijoje žinomos jei ne visos, tai bent dauguma per šimtmečius čia įkurtų kapinių. Galima nustatyti 9 kapines.
Bazarų kapinės įkurtos XIX a. ir veikia iki šių dienų. Ant daugelio antkapinių akmenų nėra jokių užrašų; jie atsiranda tik ant XIX a. paminklų. Čia yra nedidelė caro kariuomenės generolo Ipolito Janušausko šeimos kapavietė, aptverta akmenine siena.
Nemėžio totorių kapinės įsikūrusios kaime, apie 1 km į pietus nuo kelio Vilnius – Minskas. Netoli įėjimo į kapines yra mečetė. Vakarinėje dalyje – šiuolaikiniai kapai, pietinėje dalyje – pokario laikotarpio palaidojimai. Didelę teritorijos dalį užima XIX a. kapai, kurių seniausi įsikūrę prie mečetės sienos. Senoji kapinių dalis labai apleista, šalia mečetės esantys antkapiniai akmenys sunkiai įžiūrimi tarp tankios žolės.
Veikiančios kapinės galėjo tarnauti nuo XVII amžiaus (pirmąkart jos paminėtos 1684 m.). XIX ir XX a. pradžioje jos taip pat tarnavo vietos totorių dvarininkams, karininkams ir Vilniuje gyvenusiai inteligentijai. Apie tai byloja daugybė puošnių ir kruopščiai pagamintų paminklų (nuo XIX a. vidurio), kartais aptvertų tvora.
Parengė Kostas Jankus
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
