Stasė Bučiuvienė. Lukiškių ir kitų aikščių simuliakrai

Kas yra simuliakrai? Teoretikai simuliakrais vadina simuliuotus, netikrus, suvaidintus veiksmus arba daiktus, kurie veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra.

Praktikai vardina daugybę simuliakrų. Pikantiškiausi jų – mergystės plėvė, atstatyta himenoplastikos metodu. Plačiausiai simuliakrai naudojami projektuojant ir įrenginėjant miestų aikštes. Visame pasaulyje tas pats: valdžia, pakišdama nuo idėjos nutolusį kūrinį, elgiasi lyg įžūli, dvasinę ir fizinę nekaltybę praradusi mergelė, o visuomenė tenkinasi naivaus, patiklaus ir šiek tiek kaprizingo jaunikio vaidmeniu.

Stabų ir relikvijų mistika

Raudonoji aikštė – Maskvos šerdis. Ją supa daugybė įžymių statinių. Ryškiausias jų – mėlynais, raudonais, žaliais ir auksiniais dryžiais išdabintas Šventosios Mergelės Marijos užtarimo soboras prie Griovio. Toks oficialus šios šventyklos pavadinimas, nors liaudis ją atkakliai vadina Vasilijaus Palaimintojo soboru. Neteisingai vadina, nes to šventojo koplyčia – tik priestatas, prie didžiulės, vienuolika cerkvių jungiančio soboro. Bet širdžiai, kaip sakoma, neįsakysi.

Stačiatikiai garbina Vasilijų Palaimintąjį, meldžiasi prieš paveikslą, kuriame pavaizduotas itin aukštas, labai ilgomis, nepaprastai plonomis kojomis ir dviem sprindžiais apimamu liemeniu Kristaus kvailelis (jurodivas). 1588 metais kanonizuotas šventasis pasižymėjo tuo, kad rėmėsi krikščioniškomis idėjomis, tikėjo Dievo karalyste, nepaisė viešojo padorumo taisyklių, atmetė visus pasaulinius rūpesčius, susijusius su namais, šeima, darbu, paklusnumu valdžiai. Jam priskiriama įžvalgos dovana ir daugybė stebuklų tiek per savo gyvenimą, tiek po mirties.

Rusai priskaičiuoja 36 jurodivus. Regis, po kelių šimtmečių (ar net po kelių dešimtmečių) Maskvoje bus kanonizuotas 37-asis jurodivas – Vladimiras Iljičius Leninas. Enciklopedijos ir vikipedijos tvirtina, kad Leninas pirmasis pasaulyje pabandė sukurti naują socialiai teisingą visuomenę, o savo gyvenimą pašventė nuskriausto ir atstumto, pažeminto ir išnaudojamo darbo žmogaus išlaisvinimui.

Sakytume, didis žmogus buvo. Bet 1923 metų nuotrauka byloja kita. Joje Vladimiras Iljičius beveik nesiskiria nuo Vasilijaus Palaimintojo. Kol revoliucijos vadas, iš kuklumo (atseit) ištaigingą penkių kambarių butą iškeitęs į kambariuką, panašų į kalėjimo kamerą ar psichiatrinės ligoninės palatą, gydėsi ar poilsiavo Gorkuose, Kremliuje šeimininkavo dešimt–dvidešimt metų už jį jaunesni vaikinai – sutrikusio elgesio, žemo mokslumo, opoziciškai neklusnūs, nuo ankstyvos paauglystės po kalėjimus ir katorgas trankyti. Jie, paties Lenino į valdžią atvesti ir jo paties „nedaučkomis seminaristais“ vadinti, vogė ir slėpė – elgėsi lyg amžinai alkani benamiai šunyčiai. Tai liudija protokolai, kuriuos pareigūnai surašė per kratas ir poėmius Aarono Sverdlovo, Izraelio Gukovskio ir kai kurių kitų veikėjų butuose ir kabinetuose. Paties Lenino elgesys irgi buvo neprognozuojamas.

Timofejus Sapronovas, vienas iš dvidešimties Lenino apsauginių, savo atsiminimuose rašė, kad Leninas taikydavosi pasprukti nuo savo sargybinių, slapstydavosi pakrūmėse, strimgalviais puldinėdavo į Pachros upę. Taigi socializmu tais laikais net nekvepėjo, nors bolševikai suokė, kad po metų ar po penkerių metų socializmas ir komunizmas sukurs Rusijoje (o gal ir visame pasaulyje) rojų. Po Lenino mirties Josifas Stalinas sumanė balzamuoti jo kūną, o jo palaikus paversti relikvija. Gudrus ir klastingas „nedaučka seminaristas“ žinojo, jog žmonių sielos reikalauja idealo, tad karų, badmečių, epidemijų išvargintai rusų liaudžiai pakišo simuliakrą. Pasielgė taip, kaip biblinio Mozės brolis Aaronas, sugundęs (privertęs?) Levio sūnus vietoj Viešpaties garbinti aukso veršį.

Per šimtą metų rusai susitaikė su savo „aukso veršiais“: Lenino mauzoliejumi, Nekropoliu, Lobnoje mėsto ir kitais. Jie priešinasi desovietizacijos komisijoms, kurios kėsinasi tuos stabus nugriauti, nes žino, kad, keičiantis politikoms, žmonių gyvenimas nepagerės, o vietoj nugriautų simuliakrų atsiras nauji, simbolizuojantys mistišką Rusijos nenugalimumą ir dar mistiškesnę jos didybę.

Galios ir aistros šūksniai

Šių metų kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, ieškant keturių JAV karių su vikšrine mašina prasmegusių pelkėje prie Pabradės poligono, Lietuvos gyventojai teiravosi vieni kitų: „Koks velnias nešė juos į tą galerą?“

Gal to velnio vardas – Doleris? Galbūt, jei kalbėtume apie 21 metų armijos eilinį Dante Gogo Taitano. D. G. Taitanas buvo kilęs iš Guamo – vargingiausios JAV teritorijos. Guamo sala tik 1,5 karto didesnė už Pabradės seniūniją, bet gyventojų joje – 27 kartus daugiau. Trečdalį salos užima karinės JAV bazės. Saloje knibždėte knibžda vorai ir rudosios medžių gyvatės. Aišku, kad Vietnamo džiunglėse, Kamerūno mangrovynuose, Kongo pelkėse užsigrūdinę amerikiečių kariai tų gyvių nebijo ir moka nuo jų apsiginti. Sunkiau – vietiniams gyventojams. D. G. Taitano gimtojo miestelio Dededo įžymybė – 1984 metais sukurta žalvarinė skulptūra „Du įsimylėjėliai“. Tai pirmasis viešas meno kūrinys šalyje. Jis simbolizuoja amžiną meilę. Tikriausiai tokios meilės ilgėjosi ir Dantė Gogo Taitanas – kareivėlis, kurio pirmoji misija tragiškai pasibaigė Lietuvoje.

Dantės Gogo Taitano likimo broliui, 28 metų seržantui Trojui Smitui Knutsonui-Kolinsui saugotis vorų ir gyvačių neteko. Jo gimtajame mieste Batl Krike (Battle Creek) niekada netrūko nei duonos, nei darbo, nei žaidimų. Batl Krikas – maždaug Alytaus dydžio miestas Mičigano valstijoje – visame pasaulyje garsėja „Kelloggs“ dribsniais. II pasaulinio karo metais Batl Krike buvo dislokuotos didelės karinės pajėgos. 1994 metais pusryčių dribsnių pradininko Willo Keito Kelloggo rūpesčiu mieste pastatytas didžiulis 8,5 m pločio ir 4,3 metro aukščio monumentas „Metropolitenas“.

Edo Dvaito sukurtoje bronzinėje statuloje pavaizduoti požeminio geležinkelio tarnautojai Erastas Husejus ir jo žmona Sara bei Harieta Tubman, kurie rizikuodami įkalinimu, sužalojimu ar mirtimi, padėdavo pabėgusiems vergams patekti į Kanadą. Paminklas simbolizuoja lygybę, brolybę. Skleidžia laisvės idėją. Smerkia vergovę. Žadina kilniausius žmonių jausmus: meilę, pagarbą žmonėms, pasiaukojimą. Ir… perspėja, kad neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną yra nusikalstama veika.

Chose Duenas jaunesnysis (Jose Duenez) augo Džoliete – 150 tūstančių gyventojų turinčiame mieste, prieš porą šimtmečių pastatytame prie Des Plaines upės. Miestas pavadintas kartografo prancūzo Louis Jolliete (Lui Žoljė) vardu. 1673–1674 metais Lui Žoljė kartu su jezuitų misionieriumi Jacques’u Marquette (Žaku Marketu) ir penkiais indėnų gidais nuplaukė kanojomis tūkstančius mylių per potavatomių, čipevų, odžibvių, hočunkų, ilinojų ir kitų genčių gyvenamas vietoves bei medžioklės plotus. Jie skleidė krikščionybę, kūrė misijas, nustatė, kad Misisipė įteka į Meksikos įlanką, tyrinėjo ir dokumentavo šiaurinę Misisipės dalį bei teritoriją nuo Didžiųjų ežerų iki Misisipės baseino, kuri vėliau tapo Čikaga.

Jie nurodė kelius prancūzams, olandams, britams, siekiantiems kolonizuoti tuos kraštus. Kolonistų skverbimasis į vakarus pražudė milijonus indėnų. Nepaisant to, Louis Jolliet ir Jacques’u Marquette vardais vadinami miestai, švietimo ir mokslo institucijos, parkai, kalnai. Jie – svarbios figūros šiuolaikinėje Čikagos įkūrimo ikonografijoje.Jie vaizduojami paveiksluose. Jiems statomi paminklai. Ypač įspūdingi (simuliakratyvūs) Vilhelmo Lamprechto ir Hermono Atkinso McNeilo kūriniai, pabrėžiantys Louis Jolliet ir Jacques’u Marquette dvasinį didingumą ir begalinį apkrikštytųjų indėnų dėkingumą, skatinantys amerikiečius siekti dorybių, kurias įkūnija vaizduojami prancūzų keliautojai.

Ketvirtas amaerikiečių karys, žuvęs Pabradės apylinkėse, buvo dvidešimt penkerių metų „M1 Abrams“ tankų sistemos mechanikas Edvinas F. Franko (Edwin Franco), kilęs iš Kalifornijos valstijos, Glendeilio miesto. Armijoje vaikinas tarnavo daugiau nei šešerius metus. 2018 metais jis baigė neoispanišku stiliumi pastatytą vidurinę mokyklą ir buvo išsiųstas į Fort Beningą, esantį už 3550 km nuo Glendalio. 2019 metų vasario mėnesį, gavęs palankų paskyrimą, išvyko į Fort Stiuartą. 2020 metais dalyvavo misijoje Korėjoje. 2022 metais – misionieriavo Vokietijoje, 2025 metais Edvinas atvyko į Lietuvą. Koks velnias ruošė pražūtį tam mielam vaikinui? Kada jį nusižiūrėjo? Gal piktoji dvasia slapstėsi Glendeiyje? Centrinėje aikštėje?

Glendeilio centrinę miesto aikštę puošia didinga dviejų žirgų skulptūra, pastatyta 1993 metais. Pirmasis žirgas vardu Power (Galia), antrasis – Passion (Aistra). Pasak skulptūros autoriaus Maiklo Vilsono, pirmajam žirgui suklupus, važmą ištempia antrasis žirgas. Skulptūra simbolizuoja pasaulinę Amerikos galybę, nenuilstamą kovą už demokratiją. Ragina kiekvieną miesto gyventoją paklausti savęs, ką jis galėtų nuveikti šalies labui. Juk, pasak Harietos Tubman, jėga ir aistra žmogui duota tam, kad jis pasiektų žvaigždes, kad pakeistų pasaulį. Kaip kanarėlei iš Žilvino Žvagulio dainos: privalu dainuoti dainą, nors nieks neprašo.

Idėjų stoka, simuliakrų prakeiksmas ar…

Lukiškių aikštė pradėjo formuotis prieš porą šimtmečių. Per tą laiką iš skurdžios ožkų ganyklos priemiestyje ji tapo reprezentatyvia erdve Lietuvos sostinės centre. Aikštė gražėjo arba bjaurėjo priklausomai nuo jos šeimininkų. Ne be reikalo senolių išmintis byloja, kad gražus laukas giria šeimininką (ir priešingai!) Tai reiškia, kad iš centrinės miesto aikštės vaizdo galime spręsti apie jos šeimininkus. O šeimininkų Lukiškių aikštė turėjo visokių. Ilgiausiai – 118 metų – ten šeimininkavo Vilniaus generalgubernatoriai. Trumpiausiai – 7 savaites – Litbelo komisarai.

1990 metų kovo 11 dieną, atkūrus nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, visateise Lietuvos, Vilniaus, taigi ir Lukiškių aikštės šeimininke tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Gedimino Vagnoriaus ministrų kabineto laikais pradėta aikštės rekonstrukcija. 1991-ųjų rugpjūčio 24-ąją nuversta Lenino skulptūra. Tai buvo pirmasis (ir paskutinis?) rekonstruktorių žingsnis. Euforijos apimti griovikai aikštės pertvarkos koncepcijos neturėjo. Mąstyti apie tai pradėta vėliau. Bemąstant prabėgo daugiau kaip dvylika tūkstančių ilgų kaip šimtmetis dienų. Per tą laiką išblėso Nepriklausomybės pradžioje žmones apėmusi euforija. Lukiškių aikštės pertvarka tapo chronišku galvos skausmu ir valdininkams, ir pavaldiniams. Bet juk nepaliksi didžiulės teritorijos sostinės centre ožkoms ganytis. Reikėjo kažką daryti. Iniciatyvos ėmėsi menininkai.

1995 metais paskelbtas pirmasis konkursas. Iš visų, konkursui pristatytų darbų, buvo atrinkti septyni geriausi. Vertinimo komisija atsidūrė anekdotiškoje vaikų darželio auklėtinės situacijoje. Kaip anoji mergaitė, kuri rinkosi ir neišsirinko bandelės, taip vertinimo komisija neapsisprendė, kuris darbas geriau tinka aikštės paskirčiai formuoti. Gal pirmosios vietos vertas darbas erdvei užstatyti? O gal tiktų darbas, skirtas memorialo statybai? O gal pirmąją vietą skirti menininkui, siūlančiam kurti skverą? Anekdoto mergaitė suvalgė abi bandeles – ir su aguonomis, ir su cinamonu. Vertinimo komisija pasielgė taip pat: apdovanojo visus septynis priešingai vertinamus darbus. Taigi antrasis turas faktiškai neįvyko. Nepavyko ir 1997-aisiais, ir 2008-aisiais, ir 2010-aisiais metais skelbti konkursai. Apkaltinti skulptoriai „nesugebantys nulipdyti arklio“.

2013 metų balandžio mėnesį Kultūros ministerijai projektus pristatė Vidmantas Gylikis, Kęstutis Antanėlis, Gitenis Umbrasas, Algirdas Kuzma, Kęstutis Lanauskas ir dar 23 menininkai. Konkursui atrinkta 18 projektų, atitinkančių dokumentuose nustatytus reikalavimus. Darėsi aišku, kad turime daug talentingų menininkų, kad Lietuvos skulptoriai pajėgūs sukurti paminklą Lukiškių aikštei. Deja, Vilniaus valdžia ir Vyriausybės atstovai nepanoro aikštėje matyti nė vieno iš tų kūrinių.

2017 metais Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro skelbtą memorialo Lukiškių aikštėje konkursą laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Paminklas liko nepastatytas todėl, kad:

• menininkas negalėjo parengti techninio projekto, nes Savivaldybė nepatvirtino projektinio pasiūlymo;
• Savivaldybė nepatvirtino projektinio pasiūlymo, nes neturėjo sutarties su Kultūros ministerija dėl statytojo teisės suteikimo;
• Kultūros ministerija nepasirašė sutarties, nes negavo Vyriausybės numatytų lėšų;
• Kultūros paveldo departamentas nustatė, kad „Laisvės kalva“ pažeistų reljefą;
• paminklo statybai pasipriešino antrą vietą laimėjusio projekto „Laisvės karys“ autorius Arūnas Sakalauskas ir tą projektą protegavę bei finansavę visuomenės atstovai. Ir t. t., ir t. t.

Siekiui įpaminklinti Lukiškių aikštę nepadėjo net Lukiškių aikštės memorialinis statuso įstatymas. Gal ta aikštė užkeikta? Gal ją užkeikė toje aikštėje stovėję simuliakrai?

Aštuntoji ir devintoji Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, kad ji jaučia alergiją paminklams. Nerimastį, negerumą, būdami šalia paminklų, daugelis jaučiame, tik ne visi drįstame prisipažinti. Bioenergetikai tikina, kad paminklai pakraunami jų statytojų dvasine energija.

Suprantama, kad Vladimiro Iljičiaus paminklas nespinduliuoja ramybe, juk Lukiškėse jis ne savo valia atsidūrė. Leninas neturėjo imperialistinių užmačių. Nei Vilniaus, nei Lietuvos jam nereikėjo. Dėl to jis 1895 metų rugsėjo 19 dieną su BUND‘u susipyko. Išbildėjo iš Vilniaus pirmu pasitaikiusiu traukiniu.

Neskleidžia geros energijos ir 1863–1864 metų sukilėlių egzekucijos vieta. Ne paslaptis, kad Konstantinas Kalinauskas kovojo ne už Lietuvos, o už Baltarusijos nepriklausomybę. Jo idealo vykdymas, anot Juliaus Janonio, būtų geresnis paminklas už akmenį Lukiškių aikštėje. Tas pats ir Zigmanto Sierakausko atveju.

Nesidžiaugia, turbūt, ir Laisvės kariu pavadinto Romo Kalantos dvasia. Suprantama, kad visoms valdžioms reikalingos sakralinės aukos. Sovietmečiu turėjome Marytę Melnikaitę, Zoją Kosmodemjanskąją, Olegą Koševojų ir aibę kitų. Nepriklausomybės metais sakralinę auką pasidarėme iš devyniolikmečio savižudžio vaikinuko. Aišku, kad dėl hipių muzikos susideginusio kauniečio poelgis labai išgąsdino Tarybų valdžią. Bet Tarybų valdžia būtų kur kas labiau išsigandusi, jei Romo Kalantos vietoje būtų susideginęs koks nors garsus muzikos profesorius, operos solistas, primabalerūnas, žymus dailininkas, rašytojas, režisierius ar pan. Deja, niekas nenorėjo, nenori ir, regis, nenorės mirti.

Lietuvos žmonės į Lukiškių aikštės įpaminklinimą žiūri atsargiai. Bijo, kad jiems vėl bus pakištas simuliakras. Bijo kaip jaunikis, kurį vieną kartą apgavo himenoplastikos chirurgai. Gal ir gerai, kad bijo. Juk net didžiausi mergystės plėvės atstatymo šalininkai nerekomenduoja pradėti šeimos gyvenimą nuo apgaulės. Nederėtų nuo apgaulės pradėti ir valstybės kūrimo.