Per trisdešimt penkerius Nepriklausomybės metus neatsiejamai sulipo žodžiai „švietimas“ ir „reforma“. Apie blogėjančią švietimo padėtį ir dėl to kylančias sunkiai išsprendžiamas socialines ir ekonomines problemas kalbama absoliučiai visų vyriausybių ir visų partijų programose.
Dėl valstybinių brandos egzaminų rezultatų vyksta proxy karai tarp valdančiosios partijos ir opozicijos. Dėl reformuotojų blaškymosi, aiškių gairių neturėjimo giežė apmaudą visi atkurtos Lietuvos prezidentai. Amžinąjį atilsį Algirdas Mykolas Brazauskas griežtai reikalavo, kad švietimo reforma būtų vykdoma pagal įstatymą. Valdas Adamkus pasigedo aiškiai ir pamatuotai įvardytų rezultatų.
Aktualiais švietimo reformos eigos klausimais (nedidelių kaimo mokyklų naikinimu, mokyklos nelankančių vaikų daugėjimu, augančiu švietimo darbuotojų nedarbu) domėjosi Rolandas Paksas. Arogantiškai stumiama švietimo reforma piktinosi Dalia Grybauskaitė. Švietimo reformos nesėkmę beveik visais klausimais konstatavo Gitanas Nausėda. Jis griežtai pareikalavo išardyti Švietimo ministerijoje susidariusį tam tikrą sukaulėjusį sluoksnį, dėl kurio išsigimsta, komplikuojasi visos gražios ir naudingos idėjos. Bet, kaip sakoma, lengva pasakyt, sunku padaryt.
Pirmasis Švietimo įstatymas priimtas 1991 metų birželio 25 dieną. Tą dieną oficialiai prasidėjo švietimo sistemos pertvarka, kuriai labiausiai tinka žodis „fluxus“. Ne todėl, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, ambicingasis Antrojo Sąjūdžio lyderis minimas tarp žymiausių pasaulio fliuksistų, tokių, kaip John Cage, Yoko Ono, Terry Riley. Ne todėl, kad Vytautas Landsbergis buvo pripažintas „Fluxo“ džinu, pirmuoju ir vieninteliu pasaulyje „Fluxus“ prezidentu. Ne todėl, kad per 1992 metų gegužės 23 dienos referendumą 40,99 proc. balso teisę turinčių piliečių pareiškė norą matyti jį ne tik Fliuksijos, bet ir Lietuvos prezidento poste. Ir ne todėl, kad, Aloyzo Sakalo liudijimu, per plenarinius AT posėdžius Vytautą Landsbergį sergėdavo balkone įsitaisę ginkluoti apsauginiai, o AT nariai, žiūrėdami į automatus virš savo galvų, visais klausimais pritardavo Beveik Prezidento nuomonei.
Pirštinės pavidalo vokai, plaštakos pavidalo rašomojo popieriaus lapai, fortepijonan kartu su šunimi
Antrojo Sąjūdžio metais vykusi Švietimo sistemos reforma buvo fliuksiška savo esme – pretenzinga ir pigi. Tokia kaip aukštakilmio kauniečio, fliuksisto – antimenininko Jurgio Mačiūno kolekcija (dėžutės su įvairių gyvūnų išmatomis, pirštinės pavidalo vokai, plaštakos pavidalo rašomojo popieriaus lapai, fortepijonan kartu su šunimi įkištos katės koncertas ir t. t.).
Mechanizmo, padedančio įgyvendinti profesionaliai parengtą Švietimo įstatymą, nebuvo. Taip karštai per 1990 metų rinkimus deklaruotą siekį teikti prioritetą švietimui ir kultūrai užgožė „svarbesni“ reikalai: pereiga nuo valstybinės nuosavybės prie privačios, valstybės turto privatizavimas, planinės pramonės pertvarka pagal laisvos rinkos modelį, kolūkių sistemos išardymas ir pan. Seimas nepatvirtino aukštai tarptautiniu mastu įvertintos Lietuvos švietimo koncepcijos, kurioje buvo suformuluoti visai švietimo sistemai vieningi tikslai ir principai. Tuo metu švietimo pertvarkos kryptys ir būdai mažai ką domino.
Aukščiausioje Taryboje Visuomenėje įsivyravo nuomonė, kad švietimo sistema yra paprasta, suprantama kiekvienam daugiau ar mažiau išprususiam asmeniui. Pasak Vandos Zaborskaitės, švietimo reformos pradininkai žinojo, kad žmogaus ugdymas apšviestoje ir doroje demokratinėje visuomenėje priklauso nuo valstybės materialinių išteklių, bet neįsivaizdavo, kad tie ištekliai bus tokie maži.
Literatūrologė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė teigė, kad tauta turi rasti lėšų savo vaikams ugdyti, atsisakydama bet ko, tik ne lėšų švietimui. Visa bėda ta, kad visos valdžios sakė, jog švietimas joms yra prioritetinis dalykas, bet iš tikrųjų atitinkamai nesielgė.
Antrosios nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos, turėdamos menkus išteklius, nė iš tolo negalėjo lygintis su Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos švietimo reforma, pradėta 1936 metais. Tuomet buvo pereita prie šešiamečio pradinio mokymo. Šešiametė pradinė mokykla tapo valstybės garbės ir prestižo reikalu. Lenkija tokią mokyklą turėjo nuo 1895-ųjų metų, Latvija – nuo 1919-ųjų, Švedija – nuo 1920-ųjų, Estija – nuo 1934-ųjų.
Jaunoji Lietuva didžiavosi savo šešiametėmis mokyklomis ir jų statybai negailėjo nei jėgų, nei lėšų. Pavyzdžiui, moderni pradžios mokykla, 1939 metais pastatyta Ukmergėje, kainavo 420 000 tuomečių litų. Tipinė šešių skyrių Kurnėnų pradinė mokykla su centriniu šildymu, elektra, vandentiekiu, kanalizacija, erdviomis klasėmis, didele rūbine, aktų ir gimnastikos salėmis, biblioteka, bufetu, tualetais, butais mokytojams kainavo 170 tūkstančių litų.
Luokės pradinė mokykla – 126 tūkstančius litų. Panašiai, turbūt, kainavo ir kelios dešimtys tipinių šešiamečių pradžios mokyklų, iškilusių Lietuvos miestuose, miesteliuose, kaimuose (Alytuje, Kaune, Panevėžyje, Palangoje, Šiauliuose, Daugailiuose, Linkuvoje, Meškuičiuose, Tauragnuose, Tytuvėnuose, Užugiryje, Želvoje ir kt.). Buvo numatytas tolesnis švietimo reformos žingsnis – septynmetė gimnazija. Visuotinio švietimo sistemą, sukurtą Pirmojoje nepriklausomoje Lietuvoje, sugriovė 1940 metais prasidėjusi Lietuvos okupacija.
Valstybės švietimo sistemą kūrė ir įgyvendino nevertėliai
Sovietinę valstybės švietimo sistemą kūrė ir įgyvendino nevertėliai. Kas yra nevertėliai? Burtininkai, neturintys magiškų galių. Tokie kaip Argas Filčas ir Arabela Fig iš knygos apie Harį Poterį. Realiame pasaulyje taip vadinami žmonės, kurie atlieka svarbias pareigas, nors neturi nei įtakos, nei pinigų. Lietuvos švietimas buvo pertvarkytas pagal SSRS švietimo sistemos modelį. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimas – šešiametės pradinės mokyklos – po geroko ugdymo turinio apkarpymo tapo keturmetėmis. Suprastėjo pradinių klasių mokytojų rengimas, sumenko jų autoritetas. Švietimo rūmai, su tokia meile statyti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, virto barakais – komunistų ideologijos propaguotojais.
Sovietinė valstybės švietimo sistema buvo paneigta ir pakeista Antroje nepriklausomoje Lietuvoje. Pakito struktūros, formos, vertybinės orientacijos. Tik keturmetė mokykla, sovietikų sukurta gūdžiausiais, ubagiškiausiais pokario metais, nepakito, nors visiškai naujas ugdymo turinys buvo kuriamas orientuojantis į Vakarų ir Šiaurės Europos šalis – ten, kur pradinis mokymas šešiametis.
Dėl to Lietuvos pradinė mokykla pasidarė panaši į dramblotą pamotės dukrelę, kuriai motinėlė, tinkindama Pelenės kurpaites, apdrožė kulnus ir patrumpino kojų pirštus. Ugdymo programų apraše atsirado nauji dalykai: tikyba, etika, anglų kalba, choreografija, teatras. Remiantis nuostata, kad vienodai svarbus ir dorinis, ir kalbinis, ir matematinis, ir socialinis bei gamtamokslinis, ir meninis, ir fizinis ugdymas, buvo padidintas pamokų skaičius kūno kultūrai, muzikai, dailei ir technologijoms. Trečdaliu sumažintas pamokų skaičius lietuvių kalbai ir matematikai.
Įprasta, kad ugdymo turinys ir ugdymo standartai konstruojami galvojant apie menamą idealų mokinį. Realybėje mokinių, gebančių tinkamai įsisavinti idealų ugdymo turinį, yra tik apie 1/5 visos populiacijos. Tai nustatė profesoriai, mokslų daktarai Gediminas Merkys, Leonidas Sakalauskas, Sigitas Vaitkevičius, analizuodami Nacionalinėje švietimo agentūroje (NŠA) sukauptus antrinius duomenis apie Lietuvos moksleivių mokymosi pasiekimus.
Tyrime, vykusiame 2023 metais, be minėtų mokslininkų, dalyvavo šeši NŠA komisijos nariai. Tyrimo metu nustatyta, kad dar vienas penktadalis to ugdymo turinio bemaž neįsisavina visai. Tyrėjai preziumavo, kad tokiems mokiniams buvimas mokykloje yra egzistencinė kančia, juodas ar bent jau tamsiai pilkas jaunos biografijos ruožas. Buvimas mokykloje tokiems vaikams kasdien po 5–6 valandas reiškia ne ką kitą, kaip nuolatinę socialinę-psichologinę ir kultūrinę deprivaciją. Įdomu tai, kad prieš trisdešimt metų tą tiesą žinojo kiekvienas pradinių klasių mokytojas, išleidęs bent dvi pradinukų laidas.
1993 metais, remiantis Lietuvos, JAV ir Kanados specialistų grupės parengtais „Specialaus ugdymo sistemos metmenimis“, į bendrojo lavinimo mokyklas buvo sugrąžinti šimtai sulėtėjusio psichinio vystymosi ir protiškai atsilikusių vaikų. Be jokio įspėjimo, be jokio parengimo, be papildomų lėšų. Išsigandę, kad nespės išeiti programos, mokytojai kreipėsi į Kultūros ir švietimo ministeriją.
Iš valdančiųjų sarkastišką kalbos manierą perėmusios Ministerijos Rožės
Iš valdančiųjų sarkastišką kalbos manierą perėmusios Ministerijos Rožės (taip tais metais buvo vadinamos jaunos ir gražios tos institucijos specialistės) rekomendavo nevertinti mokinių žinių, nepaisyti gero skaitymo standartų, neversti trečiokų mintinai mokytis daugybos lentelę, nereikalauti, kad ketvirtokai mokėtų dalybą iš dviženklio skaičiaus ir pan.
Švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė, suprasdama, kad spartus tempas neleis vaikams susidaryti būtinų mokėjimų ir įgūdžių, prašė įvesti nors penkiametę pradžios mokyklą. Profesorės idėją suniekino grupė valdžios sukviestų mokyklų direktorių, kurie teigė, kad pradinių klasių mokytojai nepajėgs dirbti penktoje klasėje. Iš dalies jie buvo teisūs. Bet… tai jau kito pasakojimo tema.
