Rolandas Kazlas: „Pasaulis dar buvo toks naujas, jog daugelis daiktų nė vardų neturėjo, tad reikėdavo juos rodyti pirštu.“ G. G. Markesas „Šimtas metų vienatvės“
„Šit kaip.“
S. T. Kondrotas „1892 metų progreso idėja“
XIX a. pabaiga… 1892-ieji… Tai buvo laikai, kai paprastas kaimo arklys, miegantį vežime gaspadorių, galėjo saugiai parvežti iš miesto namo ir prisiparkuot savam kieme. Apie jokias navigacijas ir dirbtinį intelektą nei arklys, nei vežime miegantis gaspadorius tada nė sapnuot nesapnavo.
Tai buvo laikai, kai bekelnis snarglėtas kaimo vaikėzas, rodydamas pirštu, galėjo pasakyti: čia – dėdė! O čia – teta! Paskui atsitiko progresas. Atsirado navigacija ir dirbtinis intelektas, arklį pakeitė traktorius, paukštį – dronas. Tačiau, kur dėdė, o kur teta, pasakyti tapo vis sunkiau, ypač aukštus mokslus kremtančiam ir aukštus postus užimančiam žmogui. Kuo aukštesnis išsilavinimas ir postas, tuo sunkiau atskirti dėdę nuo tetos. Kai esi aukštai, skirtumo nesimato, vien pilka masė, o leistis žemyn nesinori (vis arčiau Dievo), tad tenka siųsti ekspertus. Ekspertas, tai tas, kuris kai visiems viskas aišku, paaiškina, kad taptų neaišku. O kai visiems viskas tampa neaišku, tada ekspertas vietą užleidžia specialistui, kuris nieko neaiškina, nes tai ne jo specializacija. Tam yra ekspertai.
O kaip gi bekelnis, snarglėtas kaimo vaikėzas? Kaip jis? Kur jis dabar? Tokių autochtonų nebebūna… Bekelnis ir dar ligotas mažametis, kaimo pakrašty… gal ir gali šiais laikais pasirodyt, bet labai trumpam. Toks tikrai bus iš ūkininko atimtas už nepriežiūrą ir atiduotas specialistams ir ekspertams apžiūrai. Šit kaip.
P. S. Apie ką spektaklis „1892 metų progreso idėja“? Tikrai ne apie tai kas buvo dirbtinio intelekto aprašyta aukščiau. Nors… Apie arklius ir vaikėzus – autochtonus, tai tikrai.
