Ukrainos tv24 Youtube kanale žurnalistas Igoris Jakovenko kartu su karo ekspertu Sergejumi Grabskiu aptarė Ukrainos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje, buvusio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado generolo Valerijaus Zalužno naujausią pareiškimą. Pasak buvusio Ukrainos GP vado, Rusijos ir Ukrainos karas visiškai pakeitė karo pobūdį, nes dėl nepilotuojamų sistemų ir skaitmeninių technologijų tradicinės ginklų rūšys, dešimtmečius lėmusios karo pobūdį, tapo istorija.
Sergejau Maratovičiau, jei neprieštaraujate, norėčiau pradėti nuo generolo Zalužno pranešimo penktadienį Ukrainos ir Didžiosios Britanijos ginklų forume. Na, man pasirodė, kad tas pranešimas šiaip yra gana svarus, ir manyčiau, kad jo aptarimas leistų mums, na, bent tiems, kurie nėra karo ekspertai, pažvelgti į tai, kas vyksta, nauju žvilgsniu. Ar neprieštaraujate?
Visiškai neprieštarauju.
Jei leisite, pradėsime paprasčiausiai paprašydami parodyti tą tekstą ekrane. Tai Zalužno pranešimas. Na išsyk galiu pasakyti, kad šiek tiek patrumpinau, nes jis vis tiek ilgas. Taigi:
Žvalgybiniai, smogiamieji dronai ir artilerijos ugnį nukreipiantys dronai sujungti su situacijos suvokimo sistema padarė mūšio lauką visiškai skaidrų. Visa tai suteikė neribotas galimybes smogti didelio tikslumo smūgius taktiniu lygiu. Lygiai kaip ir Pirmasis pasaulinis karas, šis karas atsidūrė aklavietėje.
Esminis žodis čia yra „stuporas“. Prie to grįšime ir aptarsime, kas tai yra.
Tikslūs smūgiai į logistikos maršrutus šiandien tapo absoliučiai įprastu reiškiniu. Dar daugiau, tokie smūgiai jau tapo išstūmimo iš pozicijų taktikos dalimi.
Taigi dėl absoliutaus skaidrumo susidarė nuo priekinių linijų 10–15 kilometrų ištisinė mirties zona. Jau nebestebina, kai dronas medžioja ne grupinį taikinį ar šarvuotą objektą, o netgi pavienį karį. Beje, ta zona nuolat plečiasi, kaip auga ir tikimybė ten būti sunaikintam.
Ir štai generolas Zalužnas daro išvadą: „Galime drąsiai teigti“. Taigi, šešios išvados:
1. Dėl nepilotuojamų sistemų ir skaitmeninių technologijų dešimtmečius lėmę karo pobūdį tradiciniai ir žinomi ginklų tipai tapo istorija. Jų jau nebėra.
Puolimo operacijų pagrindu nuo 1915 m. buvę šarvuotos mašinos tapo neapsaugotos nuo pigių dronų smūgių, todėl jų naudojimas kituose mūšių tipuose šiandien yra neįmanomas.
3. GPRS padėties nustatymą naudoję didelio tikslumo ginklai prarado savo efektyvumą dėl elektroninio karo priemonių plėtros.
4. Oro gynyba išgyvena bene didžiausias transformacijas. Dėl to, kad atsirado daugybė mažų ir pigių dronų, tapo ekonomiškai nepraktiška oro gynybos sistemose naudoti itin brangias raketas.
5. Oro erdvė virš mūšio lauko tapo neprieinama pilotuojamai aviacijai ir pavertė ją pagalbine oro gynybos priemone. Aviaciją reikia modernizuoti, kad galėtų vykdyti žvalgybą ir smogti iš visiškai kitokio nuotolio.
6. Jūrinę erdvę pamažu užėmė jūriniai dronai. Dabar galingi laivai slepiami saugomuose uostuose.
Tai ne tik technologijos. Visa tai reikalauja visiškai permąstyti įdiegimo formas ir būdus. Kaip to pasekmė – turi būti peržiūrėta karinė doktrina.
Savo ruožtu tai sąlygotų ginkluotųjų pajėgų organizavimo ir, galiausiai, gynybos planavimo principų peržiūrą.
Citatos pabaiga. Ir, Sergejau Maratovičiau, aš nė kiek neabejoju, kad viskas, ką generolas Zalužnas parašė ir pasakė šiame pranešime, jums gerai žinoma. Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės, bet vis dėlto tai koncentruota…
Na, pirmiausia, žinote, yra principas: svarbu, kas tai pasakė. Kai tai paremta generolo Zalužno autoritetu, tai tampa kiek kitokiu tekstu. Tačiau svarbiausia, kad jame koncentruota forma pateikiama keletas esminių nuostatų su išvadomis.
Visų pirma, tai tikrai visiškas karybos permąstymas.
Antra, na, iš esmės Zalužnas sako, kad karas yra aklavietėje, kad remiantis tuo, kas čia pasakyta, iš esmės puolimas neįmanomas nei vienai, nei kitai pusei. O tai reiškia, kad reikia kažką sugalvoti, kad reikia kažką daryti. Bet jei tokioje situacijoje karas tampa visiškai beprasmiu, tai yra situacija, kai mūšio laukas apmirė, nes tai mirties laukas, mirties zona, kuri tęsiasi į gynybos gilumą 10-15 km nuo fronto linijos. Tai ką, ir kaip galima nuveikti tokioje situacijoje?
Kokias išvadas iš to darote jūs? Ir svarbiausia, kam naudinga, kas yra to karinės padėties pasikeitimo, karo pasikeitimo, kaip tokio, naudos gavėjas?
Na, į Jūsų paskutinį klausimą atsakymas akivaizdus. Ukraina pasirodė besanti ne tik pajėgi atlaikyti tokį stulbinantį smūgį, koks buvo smogtas tiek vasario 24-ąją, tiek ir vėlesniais karo mėnesiais bei metais, bet pasirodė pajėgi sulaikyti tą kariaunų laviną, kuri ir dabar lyg ir bando pulti. Tos rusijos kariaunos, ir toliau bando pulti, ir tai akivaizdu. Tačiau Ukraina padarė tai, ko niekas iš jos nesitikėjo.
Ukraina išties įvykdė perversmą ir, šit kaip, „žudikai“ – valdomų nepilotuojamų orlaivių kuopa Ukrainoje atsirado jau 2022-ųjų pabaigoje.
Taigi jau tada, be kita ko, generolui Zalužnui vadovaujant arba, taip sakant, laiminant, Ukraina suprato savo stipriąją pusę. Ir todėl mes dabar (na, aš vengiu tokio apibrėžimo kaip karas) atsidūrėme aklavietėje, o karas – stuporo būsenoje. Tradicinis karas, kuriam ruošėsi rusijos kariuomenė, atsidūrė stuporo būsenoje.
Beje, mes matome, paprasčiausiai, klasikinį paveikslą to, kas vadinama karu iki išsekimo. Ir kyla klausimas, kas turi daugiau erdvės manevrui. Ir čia vėl matome vaizdą, kai Ukraina, tarsi greičiau išnaudodama mokslinį ir techninį mūsų sąjungininkų potencialą, turėdama nesunaikinamą gamybinę bazę, prisitaiko prie šių dienų realijų. Nes viskas, ką pasakė generolas Zalužnas, viskas susiję su Ukrainos kariuomene. Ukraina pirmoji pradėjo atakas jūriniais dronais, kurios efektyviai suvarė rusijos laivus į uostus. Ukraina smogė Maskvai bepiločiais orlaiviais. Pamenate tą istorinį drono skrydį ir sprogimą virš suvažiavimų rūmų kupolo – ilgojo nuotolio drono?
Ką rusija dabar naudoja taktiniame lygmenyje? Taktiniame lygmenyje rusija daro labai daug, naudodama, taip sakant, iš Ukrainos karo genijaus nukopijuotas technologijas. Jie turi galimybę to pasidaryti daug daugiau. Tačiau [tik] operatyviniu ir strateginiu lygmeniu…
Žinote, kai manęs klausia, ką manau apie kažkokį nepilotuojamą orlaivių tipą, nuoširdžiai prisipažįstu, kad neturiu supratimo, nes jie taip greitai kinta, kad net pabandyti įsiminti bent keliolika tų nepilotuojamų aparatų pavadinimų būtų visiškai beprotiška ir nenaudinga užduotis.
O ką mes kasdien matome iš rusijos federacijos pusės? „Shahedus“ – „Geran“ parodijas, „Shahedus“ – „Geran“ parodijas. Tai va tai, kas pas mus atskrenda tarsi pavydėtinu dažnumu ir, kaip sakoma, užsispyrusiais, kas galėtų būtų panaudota daug geresne forma… na bet apie rusiją nekalbėsiu.
Taigi, taip, generolas Zalužnas kaip tik apibūdino Ukrainos doktriną, kuri parodo pasauliui, kaip šalis, turinti daug kartų mažiau ekonominių, žmogiškųjų ir materialinių išteklių, gali atsispirti šaliai, kuri, kad ir lenkia ją visais šiais rodikliais, bet neturi galimybių greitai persitvarkyti.
O čia, ar žinote, koks yra keblumas? Keblumas toks, kad yra šiek tiek sarkastiška istorinė frazė, jog generolai ruošiasi praėjusiam karui. Taip, o jei Ukrainoje, tai jau taip nutiko, kad dabar kariaujantys Ukrainos generolai, tai tie patys kapitonai, pradėję karą 2014-aisiais, vadinasi, tai karo generolai, kurie visą tą karinių operacijų patirtį yra patys išbandę ir patyrę.
Gi rusų generolai, na, mūsų laimei, jie gerokai atsilieka. O rusijos karinė ekonomika yra taip vertikaliai struktūrizuota, kad jos pertvarkyti ir perkelti į aukštesnį ir efektyvesnį lygį tiesiog neįmanoma.
Būtent todėl matome tankus, būtent todėl matome balistines raketas, skrendančias į Ukrainą. Bet šiaip, tai taip. Jos atneša mums nelaimingą sielvartą ir kančią, tačiau jos nėra instrumentas, galintis palaužti Ukrainą.
Ukraina gi vėlgi parodė, kad vienas karys yra pajėgus atsispirti dešimčiai, jei tas karys yra ginkluotas aukštųjų technologijų ginklais. Nes iš tikrųjų, kai mes sakome ir čia pasitelkiame citatą iš generolo Zalužnio straipsnio – „drono taikinys yra ne tik pėstininkų grupė, ne tik šarvuotas taikinys, o netgi vienas karys“ – tai leidžia mums sakyti ir teigti, kokia efektyvi yra ta priešpriešos sistema, kad faktiškai neutralizavo, nepaisant milžiniško rusijos kariuomenės pranašumo.
Šiandien, jei neklystu, kovoja 629 000 reguliariosios armijos karių. Tai daugiau nei 3 300 tankų ir apie 10 000 (betgi aš galėčiau pasitelkti skaičius, bet tai nėra svarbu) kitų ginkluotės rūšių ir karinės technikos. Jie darosi visiškai nenaudingi.
Atkreipkite dėmesį, kas pirmasis šaukė apie energetines paliaubas. rusijos federacija. Todėl, kad mes jau daug kartų kalbėjome, jog suprantame, kad labai sudėtinga pakenkti būtent energijos generavimo, energijos perdavimo kompleksų objektams. Jei kalbame apie elektrą, tai labai sunku. Bet gan lengvai pažeidžiami yra būtent naftos perdirbimo objektai.
Ir rusija tai laiko lyg ir svarbiausiu dalyku, suprasdama savo bejėgiškumą tokioje padėtyje. Būtent dėl to, atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakė Zalužnas: „pigus, masinės gamybos ir efektyvus“.
Taigi dėl pigių, masiškai gaminamų, efektyvių. Leiskite užduoti jums klausimą. Kiek įmonių Ukrainoje kūrė ir gamino bepiločius orlaivius iki didelio masto invazijos pradžios? Taigi, taupydamas mūsų laiką, aš jums atsakysiu. Septynios. Kiek įmonių šiandien kuria dronus, diegia, naudoja ir bepiločių orlaivių gamybą plečia? 500. Ukrainoje yra 500 įmonių. Be to, drįstu pastebėti, kad tai nereiškia, kad visos 500 įmonių yra, sakykim, Charkive arba Dnipre, Odesoje, Kyjive ar Lvive. Tos įmonės turi savo gamybos patalpas tiek Ukrainoje, tiek užsienyje, o tai jau šiandien pateikia didžiulę žemėlapio aprėptį tiems, kurie nori mus išgirsti.
Deja, labai apgailestauju, kartoju dar kartą, generolai ruošiasi praėjusiam karui. Kažkodėl generolai mano, kad gali laimėti karą tais metodais, būdais ir ginklais, kuriuos kadaise turėjo. Bet tie, kurie nori mus išgirsti, labai dėmesingai ir išsamiai perima mūsų patirtį, labai dėmesingai ir išsamiai, perima mūsų ginkluotę ir karinę techniką.
Jau šiandien, kalbėdami su savo vaikinais, matome, kad kai kurių tipų nepilotuojamos sistemos, kurias, na, su tam tikru patosu, mums perduoda mūsų sąjungininkai, jos jau yra visiškai bejėgės, nepaisant kolosalios kainos. Ir akcentuojama būtent maža kaina, lankstumas ir masinė gamyba.
Be to, žinote, daugiau dėmesio kreipčiau į antrąją generolo Zalužno straipsnio dalį, kurioje aprašomas masinis šiuolaikinių technologijų panaudojimas, nes karas – ne tik mūšio laukas, karas – konfrontacija logistikoje, karas – konfrontacija elektroninėje erdvėje, karas – konfrontacija informacinėje erdvėje.
Ir čia, regis, laimės tas, kuris visus tuos modelius greičiau įvaldys. Turiu pripažinti, kad šiandien informacinėje erdvėje rusija yra neginčijama lyderė. Ji sėkmingai naudoja, taip sakant, XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio technologijas, tai yra socialinius tinklus ir galimybę manipuliuoti visuomenės sąmone.
Tačiau dabar visa tai pasiekė visiškai kitą lygį – būtent dirbtinio intelekto panaudojimą. Ir, žinote, taip, paaiškėjo, kad aš jokiu būdu neturiu teisės atskleisti ukrainiečių vaikinų [tapatybės], kurie naudoja šį dirbtinį intelektą, na, be kita ko, ir informacijai rinkti. Taigi, iš savo asmeninės patirties pasakysiu taip: man prieinami dirbtinio intelekto įrankiai nesuteikia galimybės stebėti socialinių tinklų. Ar tai reiškia, kad tai dirbtinio intelekto galimybes viršijanti užduotis? Visai ne.
Grįžtant prie tų vaikinų, apie kuriuos kalbėjau, jie sako: „Taip, iš principo, mes turime galimybių ir jau bandome pasinaudoti tomis galimybėmis, operuodami septyniais šimtais terabaitų informacijos“. Net negaliu, patikėkit, įvertinti tos informacijos, kuri yra filtruojama ir naudojama, apimties. Tačiau šiandien tai jau leidžia daryti įtaką situacijai ir gauti informaciją iš bet kurios pasaulio vietos, nes dirbtinis intelektas tai daro.
Dronai yra gerai, bet čia, matot, aš turiu teisę kalbėti, nes su generolu Zalužnu vienu metu mokėmės toje pačioje mokymo įstaigoje, tik jis buvo kariūnų fakultete, o aš – karininkų. Prisimenu fakulteto viršininką pulkininką Kozlovą. Na, telaimina jį Dievas, jei išgirs apie mus. Todėl vien į dronus nesikoncentruočiau.
Ir štai generolas Zalužnas pabrėžė dar vieną svarbų šio karo bruožą. Būtent naujos amunicijos gabenimo priemonės, kurioms galėtų būti panaudotos naujos technologijos. Nes, pamenate, visada monotoniškai ir nuosekliai sakydavau, kad nurašyti artileriją dar anksti, nes artilerija mums vis tiek suteikia galimybę smogti labiau koncentruotus smūgius ir su didesne sprogmenų mase.
Tas pats pasakytina ir apie aviaciją. Taip, dabar kalbame apie tai, kad šiuolaikinė aviacija, kuri egzistuoja šiandien, vargu ar gali būti efektyvi. Bet jei šiek tiek pafantazuosime ir manysime, kad aviacija naudos balistinių raketų technologiją, tai yra, nulėks toli į kosmosą, tapdama nepasiekiama naikinimo priemonėms ir dideliu greičiu puls objektą, esantį už šimtų tūkstančių kilometrų, kaip kovinio kontakto linijoje.
Tai jau visiškai naujas žodis. Klausimas, ar Ukraina turi tokių galimybių? Šiandien apie tai kalbėti dar anksti, tačiau technologijos, kurias dabar kuria Ukraina, naudodama mūsų Vakarų sąjungininkų mokslinį ir techninį potencialą, rodo, kad taip.
Ir vėl grįžtame prie to šauksmo, o tas straipsnis būtent ir yra diplomato ir kariškio šauksmas, kad ponai Vakaruose, mes neturime tiek laiko, jog galėtume jį marinuoti ir tarsi tikėti, kad senas geras tankas gali išspręsti tą klausimą, pergalės būsimame kare klausimą, nes šis karas parodė, kad mūsų priešas turi patį svarbiausią dalyką – žmogiškąjį potencialą, kurį jis meta į mūšį be jokių apribojimų, be jokių abejonių.
Ir būtent tai neleidžia mums teigti, kad Ukraina yra pajėgi perlaužti šio karo eigą. Mums tenka kiekvieną dieną tiesiogine prasme sudeginti daugybę priešo kareivių. Nebeprisimenu tos dienos, na, išskyrus tas neseniai buvusias komiškas paliaubas, vadintas velykinėmis, kad rusijos kariuomenės nuostolių skaičius būtų mažesnis nei 1 000 žmonių. Tai buvo tik karo pradžioje, 2022-aisiais. Po to viskas.
Betgi tai byloja, kad diktatoriški režimai turi galimybę naudotis žmonėmis savo nuožiūra taip, kaip jiems tinka. Ir tai mes sakome apie šalį, kuri turi gana ribotus žmogiškuosius išteklius: 140 mln. Jungtinėse Valstijose tai bent dvigubai daugiau.
O dabar įsivaizduokime, kad mes kalbame apie Kiniją, su jos komunistine ideologija, su jos, sakykim, istorine atmintimi, nuolankumu viršininkams, nuolankumu valdantiesiems. Kas būtų, ir, šit kaip, net nesiruošiu lyginti Kinijos ekonominio potencialo su rusijos federacijos, kiek tai pavojinga. Todėl tie pranašiški generolo Zalužno žodžiai yra daugiau nei tinkami.
Ir dabar kyla klausimų, išgirdus juos, kiek generolai, kurie, kartoju, ruošiasi praėjusiam karui, bus pasirengę greitai transformuotis ir panaudoti šią patirtį? Ar žinote, kur čia problema? Tie generolai turi pasitraukti. Priversti generolą pasitraukti, patikėkite, man yra labai didelė problema. Bet jie bus priversti pasitraukti. Tik klausimas, kiek kraujo bus pralieta, kad tas sprendimas subręstų ir materializuotųsi? Tai problema. Ir kokios teritorijos būtų prarastos?
Žinote, man labai rūpi tai, kas dabar vyksta pasienyje su Suomija, kur rusijos armija kuria savo karinę infrastruktūrą. Kol kas kalbame apie karinę infrastruktūrą, ir nominalų kažkokių padalinių ir junginių kūrimą. Bet tai gali virsti realybe. Ir, ar nedidelė Suomija sugebėtų atlaikyti tokių didžiulių budelių žaibo smūgį, neturėdama tokio dronų ekrano ir kitų asimetrinės gynybos priemonių, pabrėžiu, asimetrinių, kokias šiandien turi, pavyzdžiui, Ukraina?
Tai yra klausimas. Tai, sakykim, mūsų dabartinės civilizacijos problema. Pamenate, aš jau daug kartų apie tai kalbėjau šiek tiek skirtingais žodžiais. Šiandien mūsų Vakarų sąjungininkai nežino, kaip kariauti prieš agresorių. Ir tai reikia suprasti.
Na, reikia pasakyti, kad nekariaudamas niekas kariauti ir neišmoks.
Tai yra, kai prasidėjo, kai rusiškasis agresorius užpuolė Ukrainą, Ukraina taip pat nebuvo pasirengusi kariauti. 2014-ais metais nebuvo nieko, nebuvo pasiruošimo ir buvo visi tie patys kompleksai, visos tos pačios problemos, kurias turi šiuolaikinė Europa. Nepasirengimas mirti, nepasirengimas kovoti, nepasirengimas šaudyti…
Igori Aleksandrovičiau, esu priverstas jus pertraukti, nes kaip tiesioginis tų veiksmų dalyvis atkakliai teigiu, jog Ukrainos atveju buvo padaryta viskas, kad Ukraina negalėtų būti pasiruošusi tam karui. Kairiajame Ukrainos krante 2013 metų gruodžio 1 dieną nebuvo nei vieno karinio dalinio, nei vieno operatyvinės kontrolės organo. Štai kokie reikalai. Tai yra, bet taip sakant, rusija nebuvo pasiruošusi tokiam karui, į kurį ji, žinoma, mūsų laimei… Būtent todėl mes abu turime galimybę kalbėti.
Vadinasi, štai kaip, Ukraina nėra klasikinis pavyzdys, kurį turiu omenyje šiandien, 2025 m. balandžio 28 d., sėdėdamas čia. Karas yra visiškai kitoks. 2014-ųjų karas, beje, atsiprašau už tokį nukrypimą… 2014-ųjų karą Ukraina, turėdama fenomenaliai žemus pajėgumus, vykdė gana sėkmingai, nes… Atleiskite, prašyčiau priminti, ar iš mūsų Vakarų sąjungininkų atėjo nors vienas sviedinys? Ne. Gal buvo atsiųsta kokia raketa? Ne.
Buvo gauti Bairaktarai.
Bairaktarai atsirado tik, tik antrojo dešimtmečio pabaigoje, 2019-ųjų pabaigoje – 2020–aisiais, 2014–2015-aisiais Ukraina kariavo, tiesą sakant, naudodama tik sovietinę ginkluotę, tik primityvią, surūdijusią techniką. Atleiskit, kareivių šlepetės buvo gumines, tai – įprasta patirtis.
Tą karą pamenu gan detaliai, nes tiesiogine prasme po kruopelytę rinkome savo vaikinams [ekipuotę], kad jie galėtų kautis. O neperšaunama liemenė, taip sakant, su kompozitiniais šarvais buvo laikoma prašmatnumo viršūne. Dažniausiai naudojome paprastas metalines plokštes kaip dangą. Prisimenu tą siaubą.
Taigi taip, mes išgyvenome baisius laikus ir… bet tai suteikia mums galimybę šiandien pasakyti, kad Ukraina yra pavyzdys, kaip tai turėtų būti daroma. Ir tai mums kainavo didžiulius nuostolius. Mums tai kainavo daug kraujo.
Taigi, Ukraina, kaip visada sakau, yra palaiminta šalis, nes mes vis dar turime teritoriją, kurioje taip sakant, galioja taisyklės ir normos to operatyvinio meno, kurį kol kas propaguoja rusijos federacija. Tačiau pas juos taip pat labai greitai ateina supratimas, jog jų resursai lyg ir senka. Tai akmuo į Šiaurės Korėjos kovotojų daržą. Tai akmuo į vartus to, kad jie dabar lyg ir bando gaudyti karo prievolininkus ir kažkaip priversti bei įtikinti juos stoti į kariuomenę.
Na, beje, kalbant apie tai, kad praėjusią savaitę iš šešėlio išniro dviejų agresyvių branduolinių valstybių karinis blokas, taip sakant, visiškai atvirai, jis buvo įvardytas kaip viešai egzistuojantis. Tai yra, jie su pasididžiavimu pasakė: „Taip, mes esame karinis blokas, taip, mes esame karinė ašis ir kartu kovojame prieš Ukrainą“. Tai buvo pasakyta viešai, atvirai, nebijant jokių reakcijų.
Vadinasi, iš esmės buvo pažymėta, kad kažkas vyksta, taip sakant, kažkoks pasaulinio karo pirmasis ženklas, nes dvi šalys, branduolinės valstybės, užpuolusios šalį, už kurios tarsi stovi NATO šalys. Vadinasi, na, kažkokia, taip sakant, pasaulinio karo nuojauta čia aiškiai matoma. Taigi. Atseit aišku, kad jo dar nėra, bet yra nuojauta, nes jau nebe vienas prieš vieną.
Sergejau Maratovičiau, grįžkime minutei prie Zalužno pranešimo. Na, gerai, esminis kertinis žodis ten reiškia tai, kas vadinama stuporu – aklaviete, Taip iš tikrųjų ir yra. Taigi, kokia išeitis? Juk akivaizdu, kad tai, ką aprašė generolas Zalužnas, rodo ne tik tai, kad rusija negali efektyviai pulti, bet ir tai, kad Ukraina tokioje situacijoje nėra pajėgi išlaisvinti teritorijų. Taigi kas toliau?
Šiandien yra visiškai teisinga. Jūs visiškai teisus, bet juk niekas neatšaukė erdvės, kurioje mes kovojame. Ir, beje, 2023-iųjų patirtis, mūsų puolimo, bandymų, puolimo Zaporižės kryptimi patirtis parodė, kad karo aksiomų, na, kurios yra susijusios su žmogaus organizmo specifika, niekas neleis panaikinti.
Ir kai mes kalbame apie pranašumą ore, jūs pamenate, kaip aš nuolat bambėjau apie tai, kaip tai svarbu. Aš ir toliau laikausi tos teorijos, kad pranašumas ore leidžia mums dirbti su taikiniais labai giliai priešo teritorijoje ir spręsti operatyvines užduotis.
O kūrimas būtent tokių kompleksų, kurie leistų mums kabėti virš mūšio lauko, kurie leistų mums padaryti tą neutralizavimo zoną, tai yra 10–15 kilometrų zoną, mobilią ir manevringą. O būtent ta kryptimi šiuo metu vykdomas projektavimas, kas leistų perlaužti situaciją mūšio lauke tam tikrais momentais naudojant lyg ir tradicines senas technologijas. Ir, sakykim. čia platus laukas kūrybai. Apie ką aš kalbu, atkreipkite dėmesį, kad tai nėra taip plačiai afišuojama, tačiau Ukraina pasuko keliu, be kita ko, kurdama antžemines nepilotuojamas sistemas. Ir tas parkas plečiasi ir vėl plečiasi geometrine progresija.
Gal pamenate, gal ne, bet buvo pranešimas, kad vienoje iš fronto atkarpų, sakyčiau, Charkivo kryptyje, būrio atraminį punktą gynė tik robotai, tai yra nepilotuojamos antžeminės sistemos. Žinoma, 100 proc. garantuoti to neįmanoma, bet čia grįžtame prie to, ką ne kartą aptariau su savo draugais amerikiečiais, kurie čia atvykę bandė susigaudyti kare Ukrainoje. Na, kaip kur nors Irake, ar Afganistane, kai smogiamas didžiulis smūgis raketomis ir bombomis, o tada jie praeina ir išvalo tai, kas ten likę. Tačiau esmė, pagrindinė frazė yra didžiulis smūgis raketomis ir bombomis, kuris leidžia, pirma, išvalyti kovines pozicijas ir, antra, vėl apie tai kalba generolas Zalužnas, sutrikdyti logistiką.
Vadinasi, frontalinis puolimas nebebūtinas, ir Ukraina to niekada nedarys, nes mes, deja, jau nusvilome ir nudegėme labai rimtai 2023-aisias pėstininkų daliniais atakuodami įtvirtintas pozicijas.
Taigi, kalbame apie tai, kad ir mes, ir rusai, dabar plačiai naudojame išspaudimo taktiką, apie kurią kalbėjo ir generolas Zalužnas, kuri išrodo, na, tiesiog kaip komunikacijų perkirtimas.
Beje, rusija dabar tai bando daryti toje pačioje Pokrovsko kryptyje, intensyvindama savo judėjimą prie Pokrovsko tiek iš rytų, tiek iš vakarų, kad perkirstų komunikacijas rokadomis. Aš irgi daug apie tai kalbu. Tai toks veiksmas, būtent neutralizavimo zonos sukūrimas, tik ne išilgai fronto linijos, o, jei norite, statmenai fronto linijai, kuri leistų fronto liniją padalinti į izoliuotas zonas.
Gal pamenate tokį vaizdą filme („Independence Day“ – „Nepriklausomybės diena“) jūrų mūšio, kai ateivių civilizacija sukūrė kupolą ir tame kupole bandė spręsti kažkokius savo uždavinius, iškviesti kitus laivus ir pan. Tai fantastinis filmas, bet šiaip jis iliustruoja tai, ką matome šiandien, būtent sukūrimą izoliuotos zonos, kuri pati ginsis.
Tai galėtų būti lyg kokia šachmatų lenta, kur tamsūs langeliai būtų tie langeliai, į kuriuos smūgiuoti nepavyktų. Žinoma, aš šiek tiek perdedu, bet tik tam, kad būtų aišku. Vadinasi, stūmimuisi pirmyn, nebėra būtinybės naudoti didžiules pajėgų mases, be ko anksčiau nebuvo įmanoma apsieiti.
Ir šiuo atžvilgiu mes visada kalbėjome apie pagrindinę funkciją, kuri dabar būdinga ginkluotosioms pajėgoms Žemėje – tai karinė-policijos operacija. Tai yra išvalyti priešo kovinių kontingentų likučius iš tų izoliuotų zonų, kuriose bus likviduotas priešo kovinis pajėgumas ir kovinis potencialas. O sunaikinti jį galima. Bet vėlgi, net grįžtant prie mano mėgstamos logistikos, tai labai paprasta.
Tankai, kad ir kiek jų jau paminėjau, 3 300 ten ir dar truputukas. rusijos federacijos pusėje yra apie 10 000 tankų, gal kiek mažiau artilerijos sistemų, bet visam tam reikia kuro, reikia amunicijos, reikia kitų materialinių išteklių.
Vadinasi, net ir taktiniame gylyje, apie kurį iš esmės kalba generolas Zalužnas, galime pritaikyti, na, sukurkime tokį apibrėžimą kaip statmena neutralizavimo zona arba neutralizavimo zonos plotas, kuris giliai įsiterpia į priešo teritoriją. Ir tai nėra būtina, tiesiog neužtektų resursų išplėsti tą neutralizavimo zoną, netgi, pavyzdžiui. iki 20 km gylio. Tai pareikalautų didžiulių pastangų. Bet jei atverti tokius langelius…
Beje, mus to išmokė rusai, žinokit, atidžiai stebėjau ir vertinau rusų veiksmus Alepe. Jie ten maždaug taip ir elgėsi. Jie ne paprastai šturmavo miestą, žinote taip, banga po bangos. Jie metodiškai ir nuosekliai „išmušinėjo“ kvartalą po kvartalo.
Vadinasi, jeigu tokią taktiką ekstrapoliuotume į mūšio lauką ir išskirtume kažkokį sąlyginį rajoną, tuomet galėtume kalbėti apie situacijos pasikeitimą. Beje, atkreipkite dėmesį į tokį iliustratyvų pavyzdį. Ukrainos gynybos pajėgos jau smogė visiems rusijos federacijos naftos perdirbimo ir naftos saugojimo pajėgumams regionuose, kurie yra arti Ukrainos teritorijos arba ribojasi su ja. Į visus smūgiuota jau ne kartą.
Kas tai, jei ne logistikos išmušinėjimas, komunikacijų ištampymas?
O dabar tarkime, kad mes, na, išsikėlėme sau užduotį sąlyginai atakuoti Briansko sritį. Kodėl Briansko? Nes tai yra savotiškas strateginis regionas, ir bambagyslė Baltarusiai, kur taip pat yra rusijos karių grupuotė. Vadinasi, jei sukurtume tokią neutralizavimo zoną Briansko srityje, nutraukdami pristatymo galimybes į didelį gylį, tai klausimas būtų išspręstas.
Todėl viskas priklauso nuo to, kaip greitai Ukraina pasieks galimybių, kurios leis jai, naudojant tą patį dirbtinį intelektą, smogti dideliame gylyje, ir veikti savarankiškai.
Tai yra, teisingai, ten mūsų kariuomenės nėra ir nebus. Vadinasi, dirbtinis intelektas mokosi, drįstu jus patikinti, labai greitai. Vadinasi, jis galės lyg ir visiškai autonomiškai sukurti tokią neutralizavimo zoną.
Na, jei ir toliau fantazuosime, kas draudžia naudoti saulės energiją motininiam dronui būnant virš debesų ir t. t., ir t. t.
Vadinasi, tai bus daroma todėl, kad Ukraina įrodė, kad su bepiločiais orlaiviais dirbti galima, juos plėtoti galima labai greitai.
O va antžeminės infrastruktūros, ypač rusijos federacijos sąlygomis, plėtoti neįmanoma. Čia žinote, kad ir kaip laukiniškai tai beskambėtų, generolas Zalužnas apie tai neužsimena, bet reikėtų turėti omenyje, kiek lankstus yra būtent politinis režimas, kuris yra toje teritorijoje. Ir jūs galite sutikti su manimi, kad kremliaus politinį režimą šiandien vargu ar galima pavadinti lanksčiu.
Vadinasi, kur, sakykim, visi laukia, ką pasakys vadovybė, įsivaizduokite, kad kuriame žmonių egzistavimo židinį. Tai yra, tam tikruose ruožuose, kur būtina sukurti negyvąją zoną arba neutralizavimo zoną, mes tai sukuriame. O žmonės nežino, kas vyksta aplinkui. Atrodo, lyg niekas ir nepasikeitė, bet kažkodėl nėra benzino, kažkodėl neatvežama duona, nėr vandens, elektros ir pan.
Tai tas hibridinis karas, kuris dabar bumerangu smogia rusijos federacijai, ir tas hibridinis karas atsrūva iki to paties generolo Gerasimovo. Manau, kad atsiras dešimtys ir šimtai „dėkingų“ rusų, kurie išreikš visą savo dėkingumą ir tarytum „pagarbą“ generolui Gerasimovui už tai, kad jų šalį pavertė tokiais griuvėsiais. Ateityje tai tikrai garantuotai bus.
Štai kodėl aš nematau jokio stuporo. Čia vos per 10 minučių prifantazavome, kaip tai galėtų atrodyti: tiek naudojant balistines technologijas, tiek naudojant sunkiuosius dronus, tiek naudojant autonomines dronų sistemas. Tarp kita ko Ukraina vėl dirba, operuodama visu tuo.
Manau, kad mes jau aptarėme, aš prabėgom lyg ir užsiminiau, kad Mozdoko ataka nebuvo siekiama mirtinai išgąsdinti Kadyrovą. Ji buvo įvykdyta kaip dalis mokslinės-techninės operacijos, kada buvo išbandytos dirbtinio intelekto galimybės nuskristi į tokį didelį gylį, aplenkiant oro gynybos ir elektroninio karo sistemų priemones. Ir ta ataka mums baigėsi sėkmingai.
Taigi, sukaupėme reikiamos patirties, kuri leidžia dirbti toliau. Vadinasi, dirbame ta kryptimi, ir dirbame labai sėkmingai.
Vėlgi, net jei grįžtume prie tų technologijų, kažkas gali pasakyti: „Tam juk reikia milžiniškų investicijų“.
Na, žinote, jei dabar sviediniai spausdinami 3D spausdintuvais, tai ir visa kita. Mes apie tai kalbėjome. Vėl cituoju generolą Zalužną apie dvejopos paskirties technologijų naudojimą tiek karo, tiek ir taikos sąlygomis. Dar daugiau, bendraudamas su kai kuriais man gana artimais žmonėmis, galiu pasakyti, kad šiandien nereikia išradinėti jokių naujų „dviračių“.
O žmonės, turintys tam tikrų žinių, atleiskite, aš pamiršau kaip vadinasi ta santrumpa kažkokių konkrečių 3D modeliavimo specialistų. Jie, atleiskit, gali atspausdinti variklį, kurį anksčiau turėjo gaminti visas projektavimo biuras. O tai ir paprasta, ir greitai, ir pigu. Tai, iš esmės, – ir viskas.
Užtat Ukraina dabar savo problemas sprendžia tokiomis sąlygomis, kokiomis vargu ar kuri kita šalis galėtų išlikti. Ukraina jau padarė tai, ko niekam pasaulyje nepavyko pasiekti. Viena Ukraina per šį šimtmetį kariauja daugiau nei visa Europa išvis kada kariavo, pradedant Šiaurės karu. Net Septynerių metų karas truko 7-nerius metus, bet ne 11, kaip kariauja Ukraina.
Todėl svarbu ne stuporas, o realijos ir laikas, kuris mums yra toks pat kovinis resursas, kaip granata, šovinys, sviedinys ar litras benzino. Ir mes tai aiškiai suprantame. Žodžiu, Ukraina žaidžia savo žaidimą ir žaidžia gana sėkmingai.
Ačiū, Sergejau Maratovičiau. Norėčiau jūsų paprašyti sugrįžti prie tos istorijos apie pajėgų telkimą prieš Suomiją ir rusų okupantus prieš Suomiją ir invazijos grėsmę. Na, juk tai invazija į NATO šalį, Europos Sąjungos šalį. tai neabejotinai yra trečiojo pasaulinio karo grėsmė, nes apskritai aišku, kad galima kiek nori kalbėti, kaip dabar visi įdėmiai skaito penktąjį NATO chartijos straipsnį ir ten randa daug, daug, taip sakant, nemalonių dalykų.
Bet vis dėlto NATO yra NATO. Klausimas. Kaip manote, ar atsižvelgiant į tai, ką sakė generolas Zalužnas, tikimybė, kad rusija ateityje galėtų pasiekti kokią nors rimtą pažangą Ukrainoje, tikrai yra artima nuliui? Tačiau jiems neišėjus iš Ukrainos, ar yra kokia tikimybė, kad putinas pradėtų kitą karą? Ypač rizikuodamas, kad jis tiesiog patirtų atsakomąjį smūgį, kuris greičiausiai jį tiesiog sunaikintų?
Igori Aleksandrovičiau, na, nepasitraukęs iš Ukrainos, jis kariauti negalės. Net ir Ukrainos sąlygomis, kaip mes… Pasakykite man, prašom, kada paskutinį kartą kalbėjome apie kažkokius hiperaktyvius karinius veiksmus pietų fronte? 2023-ųjų metų spalį ir viskas. Nuo to laiko pietiniame fronte nebuvo jokio judėjimo.
Netgi dabar, šiandien lyg ir analizavau situaciją rytiniame fronte. Galiu tiesiogine prasme išskirti penkis ar šešis taškus, kuriuose, rodos, yra gana aukštas kovinis aktyvumas. Ir jie labai skirtingi, nes lyginti, taip sakant, karinių veiksmų intensyvumą Kupjansko kryptimi, karinių veiksmų intensyvumą Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracijos rajone yra beprasmiška.
Vadinasi, net rytinis frontas yra suskirstytas į atskirus jėgos naudojimo sektorius. Vadinasi, sakyti, kad šiandien rusijos federacija būtų pajėgi vienu metu kariauti du karu, kaip kadaise sakė Filatovas, liaudis bojarų neišmaitins. Tai neįmanoma. Todėl, toli gražu nemanyčiau, kad rusijos federacija šiandien ruošiasi realiai invazijai.
Štai kodėl, jei atidžiai klausėte, ką sakiau, ruošiama karinė infrastruktūra. Karinė infrastruktūra ruošiama taupant laiką. Kodėl aš kalbu apie karinę infrastruktūrą? Nes, žinote, šiuo klausimu visada pateikiu pavyzdį iš pratybų „Zapad 2017“, pagal kurių rezultatus buvo nuspręsta Baltarusios teritorijoje iš anksto dislokuoti ginklų ir karinės technikos sandėlius. Todėl 2023–2024 metais iš Baltarusios į rusijos federaciją atgabenta karinė technika ir ginklai iš esmės buvo ten saugota rusiška technika ir ginklai.
Todėl rusai, suvokdami savo logistikos ribotumą, kuria infrastruktūrą. Ir aš apie tai kalbėjau. Infrastruktūrą, apimančią valdymo organus, kuriems būtina sukurti kontrolės punktus, kuriems būtina dislokuoti logistiką, kuriai būtina suprasti išteklių kiekius, kokius jie galėtų priimti, sukurti sandėlius mobilizacijai ir operatyviniam dislokavimui ir pan. Tai kolosalios darbų apimtys, kurių na per 3–5 mėnesius neįveiksi, neturėdamas mūsų Vakarų sąjungininkų ekspedicinių operacijų patirties. Gi rusija yra priversta panaudoti tai, ką gali. Tai yra monotoniškas nuoseklus išteklių kaupimas. rusija „nepatemps“ dviejų karų vienu metu.
Todėl visada akcentavau, kad tos kalbos apie kažkokią kapituliaciją ir bet kokius pasiūlymus, dabar skambančius iš kremliaus ir bent iš dalies palaikomus Vašingtono, reikia traktuoti kaip kapituliacijos siūlymą. Ir visi puikiai supranta, kad Ukraina su tuo nesutiks.
Todėl kalbame apie tai, kad infrastruktūra, taip, bet net tokios sampratos, kaip Leningrado karinė apygarda sukūrimas, pagal nacionalinio saugumo teoriją, yra ir grėsmė tų šalių, kurios yra arti tos operatyvinės-strateginės valdymo institucijos, nacionaliniam saugumui. Tai pačiai Suomijai, tai pačiai Estijai, Latvijai ir Lietuvai.
Taigi – ne, jokiomis aplinkybėmis. Toli gražu negalvoju, kad rusija pradėtų du karus. Bet netgi jei kalbėtume apie kažkokį stabilų konflikto įšaldymą, kuris irgi mažai tikėtinas, nors, taip sakant, logikos požiūriu, aš putino vietoj to imčiausi. Na, jis turi savo smegenis, ir reikia suprasti, kad mentaliteto negalima perkelti, ir jis daro tai, ko iš jo reikalauja liaudis.
Na, dviejų frontų galimybę lyg ir galime atmesti. Vėlgi, Ukraina savo didvyriška kova, vykdydama savo nacionalinių interesų užduotis, prisideda prie to, kad Vakarai turi galimybę pasiruošti. Ir generolas Zalužnas savo straipsniu, na, žinote, koncentruota forma tarsi davė judėjimo kryptį.
Tai yra, kiek Vakarai, Vakarų karinė-politinė vadovybė dabar susivoks, kiek sugebės mobilizuoti ir pertvarkyti, restruktūrizuoti savo resursus. O tai gana sudėtinga, nes… Nepamirškime karinio-pramoninio komplekso interesų. Viena – pagaminti raketą ir už ją gauti 15 milijonų, ir visai kas kita – pagaminti 100 raketų ir gauti beprotišką pinigų sumą – 1 milijardą, arba monotoniškai iš eilės gaminti šimtus tūkstančių sviedinių.
Čia reikia suprasti, kiek jie bus pajėgūs ir pasiryžę to imtis. Tai yra, pati viena „Taurus“ raketa nėra keršto ginklas. Tai viena iš priemonių, beje labai riboto poveikio. O va milijonas ar pusantro milijono sviedinių, tai jau šis tas. Ir tūkstantis dronų. tai jau taip pat šis tas.
Svarbu suprasti, kad iš tūkstančio dronų šiandieniniame kare tik kokie 200 nuskries iki savo taikinio ir jį kliudys. O vieno tanko sunaikinimui šiandien būtina, kad jį kliudytų nuo penkių iki šešių dronų. Ir dabar galite paskaičiuoti, koks svarbus to ginklo pigumas, patikimumas ir paprastumas, apie ką kalba generolas Zalužnas.
Laikas parodys, ar sugebės, sakykim, Vakarų kariniai-politiniai sluoksniai „sugriebti save už gerklės“ ir atsisakyti lengvo, pigaus ir greito savo pastangų monetizavimo.
Ukraina neturėjo kitos išeities. Ukraina elgiasi taip, kaip elgiasi. Vakarai? Na, pažiūrėsime, kiek jiems pakaks sveiko proto. Dar daugiau, beje, labai tiksliai pasakėte apie Ukrainą, bendrauju su draugais iš Baltijos šalių, kurie mus stebi, ir manau, kad po to vėl nieko nerašys. O aš sakau, kad, vaikinai, pagarba jiems, bet jūs nesate mentaliai pasirengę karui. Jūs mentaliai nesate pasiryžę kariauti.
Jūs labai teisingai pasakėte, kad buvo toks nesupratimas, tampymasis, kažkokios refleksijos, kurios, na, kažkaip neleido mums veikti energingai. Vėliau, kai Ukraina jau pasruvo krauju 2014-ųjų balandį, tik tada prasidėjo realūs kariniai veiksmai. Bet praėjo vasaris, praėjo kovas ir praėjo pusė balandžio. Taigi, kad būtų aišku, Ukrainai prireikė 2 mėnesių, kol ji įpyko tiek, kad tvirtai nusprendė atidengti ugnį. Ir tai, šit kaip, tą ugnį paleido tas pats, manyčiau, kapitonas Sucharevskis, kuris dabar vadovauja bepilotėms sistemoms Ukrainoje, bet savo iniciatyva. Taip, įsakymo atidengti ugnį nebuvo. Ukrainos saugumo tarnyba, kuri tuo metu vadovavo antiteroristinei operacijai, darė viską, kad kažkaip išvengtų karinės konfrontacijos. Taigi. Tai jau karo sąlygomis, kuris jau vyko, kai mūsų akyse buvo žudomi Ukrainos patriotai…
Ir, taip sakant, bet kurios Vakarų šalies sąlygomis, situacija būtų daug sudėtingesnė ir nevienareikšmiškesnė.
Žinote, kaip jie mėgsta sakyti: „Na, viskas taip vienareikšmiška“. Tai štai, žiūrėsim.
Na, taip. Na, vis dėlto prablaivėjimas vyksta. O kai jau yra puolami, kai jau yra žudomi, tai apskritai ir mokosi greičiau.
Na, bent jau aš tikrai sutinku su jumis, kad dabar tos grėsmės, kol Ukraina savo krūtine ir nugara dengia Europą, pavojaus, matyt, visgi nėra.
Sergejau Maratovičiau, esu jums labai dėkingas. Dėkui už jūsų analizę. Na, o dabar situacija klostosi taip, kad mums teks nuolat sinchronizuoti savo laikrodžius. Ačiū, esu jums dėkingas. Saugokitės, ir iki pasimatymo.
Parengė LL, redagavo V.K.
