Slaptas Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pašalinimas – istorinio atminimo naikinimas

2025 m. kovo 21 d. nuo Šiaulių rajono savivaldybės pastato, esančio Vilniaus gatvėje Nr. 263, slapta, be jokio išankstinio pranešimo ar paaiškinimo, buvo pašalinta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta.

Apie šį faktą visuomenė, patriotinės organizacijos ir žmogaus teisių gynėjai sužinojo tik kitą dieną iš žiniasklaidos pranešimų. Sprendimas buvo įgyvendintas užkulisiuose, sąmoningai vengiant viešumo, lyg būtų bijoma visuomenės pasipriešinimo ar atsakomybės.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir kitos patriotinės organizacijos nusprendė, kad toks tylus ir slapta įvykdytas veiksmas, nukreiptas prieš viešoje erdvėje esantį atminimo ženklą, skirtą Lietuvos karininkui ir rezistencijos dalyviui, yra pavojinga valstybės institucijų praktika – sąmoningai naikinti  mūsų valstybės istorinę atmintį biurokratiniuose užkulisiuose, vengiant  viešų diskusijų su visuomene.

Pirmieji straipsniai apie šį įvykį žiniasklaidoje pasirodė tik 2025 m. kovo 22 d. Portaluose Delfi.lt ir LRT.lt cituota Šiaulių rajono mero patarėja Rita Žadeikytė, kuri nurodė, jog savivaldybė neturi tikslios informacijos apie lentos pašalinimą ir neatmeta galimybės, jog tai galėjo būti savavališkas veiksmas. Kitaip tariant, net pati institucija, įgyvendinusi sprendimą, bijojo paaiškinti visuomenei, kas ir kodėl buvo padaryta, – tai rodo visišką  atsakomybės nebuvimą.

Tik tą pačią dieną LRT.lt atnaujino straipsnį, kuriame buvo pateiktas savivaldybės patikslinimas: lenta pašalinta vykdant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) privalomą nurodymą, adresuotą pastato savininkui – Turto bankui – ir Šiaulių rajono savivaldybei.

Pasirodo, valstybinė institucija inicijavo istorinio simbolio pašalinimą be jokio viešo sprendimo, be aiškaus teisinio pagrindo ir be atviros diskusijos su visuomenine, o atsakingos įgyvendinančios institucijos iš pradžių net nesivargino paaiškinti situacijos.

Savivaldybė neplanavo šio sprendimo viešinti – jis buvo įgyvendintas slaptai

Dar daugiau reikšmingų detalių pateikė „Šiaulių kraštas“ 2025 m. kovo 25 d. straipsnyje – pirmieji apie lentos dingimą pranešė gyventojai socialiniuose tinkluose, o institucijos sureagavo tik po to, kai informacija išplito viešojoje erdvėje. Tai tik patvirtina, kad nei LGGRTC, nei Šiaulių rajono savivaldybė neplanavo šio sprendimo viešinti – jis buvo įgyvendintas slaptai, viliantis, kad visuomenė nepastebės arba liks abejinga.

Ypač ciniškas atrodo sprendimas perduoti atminimo lentą muziejui, tarsi tai būtų eilinis eksponatas, o ne ženklas, žymėjęs vieno iš žymiausių rezistencijos dalyvių istorinį indėlį.

Tokiais veiksmais valstybės institucijos de facto prisidėjo prie sovietinės istoriografijos reabilitacijos, sąmoningai šalindamos iš viešosios erdvės simbolius, kurie primena kovą už Lietuvos nepriklausomybę.

Šis atvejis rodo ne tik viešumo ir skaidrumo trūkumą, bet ir aiškų politinės valios pasireiškimą nukreipti administracinius išteklius prieš tautos istorinę atmintį. Kai sprendimai dėl atminties ženklų yra priimami už uždarų durų, tuomet istorija tampa ne tautos vertybe, o biurokratinio manipuliavimo įrankiu.

Žmogaus teisių ir patriotinės organizacijos pareikalavo atsakomybės už šį veiksmą ir  viešo pasiaiškinimo: kokiu pagrindu LGGRTC nusprendė, kad Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta turėtų būti pašalinta?

Kodėl LGGRTC sprendimas nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre? Kas prisiims atsakomybę už šio neteisėto precedento sukūrimą?

Deja, tai ne pavienis atvejis –  valstybėje yra vykdomas kryptingas patriotinės istorinės atminties šalinimas.

Istorinės atminties sunaikinimo pavojus ir cenzūra

Lietuvoje vis dažniau pasigirsta susirūpinusių balsų dėl istorinės atminties iškraipymo ir simbolių naikinimo.

Atminimo lenta Jonui Noreikai buvo įrengta oficialiu savivaldybės sprendimu, bendradarbiaujant su rezistencijos dalyvių bendruomenėmis. Taigi lenta nebuvo privačios iniciatyvos vaisius, o valstybės ir visuomenės bendro atminimo ženklas. Todėl jos pašalinimas turėjo būti ne tik teisiškai skaidrus, bet ir pagrįstas viešu diskursu bei konsultacijomis su istorinės atminties saugotojais.

Deja, LGGRTC priėmė sprendimą, kuris akivaizdžiai nesuderinamas nei su teisės viršenybės, nei su viešojo administravimo skaidrumo principais. Sprendimas nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre, nebuvo pateikti teisiniai motyvai ar tyrimų išvados, o visuomenė apie tai sužinojo tik jau įvykus veiksmams.

Tokia praktika įtvirtina kelią selektyviam, politinės konjunktūros diktuojamam istorijos vertinimui. Kai asmenybės vertinamos ne pagal objektyvius faktus, bet pagal dominuojančią ideologiją, valstybė praranda moralinį tvirtumą. Istorinė tiesa tampa manipuliacijų lauku, o visuomenė – susiskaldžiusi ir atskirta nuo savo istorinių šaknų.

Lietuvos valstybė, deklaruojanti pagarbą laisvės kovų atminimui, privalo užtikrinti, kad istorijos politika būtų grindžiama objektyviais, akademiniais tyrimais, o ne propagandiniais naratyvais. Šiandien LGGRTC elgsena byloja apie pavojingą istoriografijos centralizavimą – apie tai, kaip istorinė tiesa tampa įrankiu, kuriuo siekiama ne aiškumo, o ideologinės kontrolės.

Jei šiandien tyliai pašalinama lenta Jonui Noreikai, rytoj bus naikinami ir kiti laisvės kovų ženklai. Tai ne tik kova dėl vieno atminimo simbolio – tai kova dėl visos Lietuvos istorinės orumo ir tapatybės.

Pareiškėjai apeliuoja ne tik į teisėjų sąžinę, bet ir kviečia susimąstyti visą visuomenę, akademinę bendruomenę bei politinius sprendimų priėmėjus: ar norime gyventi valstybėje, kurioje tiesa nustatoma uždarais administraciniais sprendimais, o didvyriai verčiami nusikaltėliais be įrodymų? Sustabdyti šią pavojingą tendenciją būtina dabar – tai pareiga mūsų protėviams, tautai ir pačiai valstybei.

Visuomenė bus nuolat informuojama apie šį procesą.

Bus daugiau.