Retai rašau apie komunikaciją, bet šis įrašas bus apie ją. Šiandien teko susitikti su Valstybinės miškų urėdijos vadovu.
Pasikalbėjom. Daug skaičių, bet esminiai yra šie. Įstatymai neleidžia kirsti daugiau miško, negu jo atauga. Realiai įvertinus visus ribojimus galima būtų kirsti 70 proc. PRIEAUGIO, bet ir tiek nekertama. 6 proc. yra didėjimas kitąmet to 70 proc. metinio prieaugio rėmuose. Nu Ok, čia jau sudėtinga.
Paprasčiau tariant, visa kalba apie mažiau nei 1 proc. Lietuvos miško, kuris gali būti kertamas, bet iškirtus dar daugiau atsodinama. Tuo rūpinasi daugiau nei 3 tūkst. darbuotojų. Per pastaruosius 4 metus (įskaitant ir šiuos) kirtimo kvotos nekito. Patys mokslininkai ir Miškų tarnyba siūlė jas didinti kitiems metams. Primenu, tik 70 proc. metinio prieaugio ribose.
Sąmoningai tris kartus pakartojau 70 proc. prieaugio (jau keturis), gal įstrigo.Tai čia faktinė pusė.
O dabar emocinė. Miškas kiekvienam lietuviui yra šventa vieta. Tai istorija, pagonybė, partizanų karai ir daug kitų dalykų. Jei užsieniečiams grybauti nesuprantama egzotika, tai daugeliui lietuvių tai ne tik stiklainiai su grybais žiemą, bet ir sportas, pramoga, psichoterapija viename. Visi prisimenam nakvynes palapinėse miške. Iš mokyklos laikų V.Krėvės „Skerdžių” ir Grainio liepą.
Ir jei tavo kaimynas pamatė miškovežį ir tu jį pamatei, tai reiškia, kad miškovežiai yra visur. Jei tu pasidalinai kirtimų vietos nuotrauka, tai padarė ir tavo FB draugas, tai reiškia miškų tuoj neliks. Na bent jau kurios nors girios tai tikrai.
Taip, reikia griežčiau reglamentuoti kirtimus saugomose teritorijose. Yra tikrai jautrus Labanoro klausimas, kur į vieną vietą sukrito daug aplinkybių – karinio poligono plėtra, besibaigiantis 5 metų Urėdijos miškų kirtimo planas, pakilusi medienos kaina ir tuo skubantys naudotis privatūs miškų savininkai. Tikrai verta griežtinti reikalavimus, kad ir jie turėtų deramai rūpintis miško atsodinimu, ne tik valstybė.
O dabar klausimas. Yra ringas. Viename jo kampe emocija, kitame – protas. Kaip manote, kas nugalės? Matau, kad už urėdijų reformą atsigroti progą radusiam Juozui Olekui, kaip ir tą pačią reformą palaikiusiam, bet savo nuomonę įprastai keičiančiam Gabrieliui Landsbergiui laimėtojas aiškus. Ir jie skuba tuo naudotis. Viskas suprantama.
Tiesą pasakius, man irgi nugalėtojas aiškus, bet tokiomis aplinkybėmis pralaimėti nėra gėda. Įstatymų spragos bus užlopytos, dar atidžiau bus vertinamos kirtimų teritorijos, didinama plynų kirtimų kontrolė, bet jei kažkas turės tikslą ar norą rasti, užfiksuoti ir pasidalinti kirtimų vietų nuotraukomis, jie tokių vietų tikrai ras ir šiemet, ir kitais ar po 10 metų. Jei kažkas savo FB burbule save apsups tokia informacija, jie visą savo gyvenimą gali nugyventi galvodami, kad jau tuoj tuoj miškų neliks. Ir niekas jų nuomonės nepakeis.
O kaip pakomentuosite miškininkų komentarus apie itin netikslią apskaitos sistemą, nuo lentelių iki metodų – kurios išdava tampa Aplinkos ministerijos pranešimai (šiemet ir pernai) apie „dingusius miškus”? Taip pat pasigedome aplinkosaugos politikos sąsajų su LR Konstitucijos 54 straipsniu. Jei įstatymų pagrindas prasilenkia su Konstitucija, vadinas blogi įstatymai. Beje ta ūkiška miškų kaip kiaulių fermų leksika, pamėgta Ministro ir jo patarėjų irgi prasilenkia su Konstitucija.