Apie begalinės pagarbos vertą ATA gerb. Bronislovą Burgį dorieji Tėvynės žmonės kalba, mąsto, Jį prisimena su didžiule širdgėla- Lietuva apiplėšė save, nes ji neapgynė šviesuolio.
Niekas Jo negynė taip, kaip reikėjo ir kiek reikėjo. Jis gynėsi vienas nuo mergšės, o ne nuo moksleivės – tokia šitaip nebūtų pasielgusi (ir ją likimas apdovanos), ir jos tėvų (kurių net pavardžių niekas neskelbia), nuo Kauno apylinkės teisėjų bukaprotiškumo (kurie irgi visuomenei nežinomi, bet Dievui tai tikrai žinomi) -Jis buvo vienas.
Iš Jo atėmė Jo sukurtą kūdikį- gimnaziją, kaip Lietuvoje atima vaikus iš šeimų, o Jį patį išmetė.
Koktu ir skaityti aptakius nekrologus, kuriuose nė per nago juodymą nematyti gerb. Direktoriaus tragedijos, dėl kurios Jis pats nekaltas.
Jo vizija buvo išugdyti Lietuvos išprususį politinį ir kultūrinį elitą, kad jie nebūtų avinai ir dar be galvų, bet garsintų Lietuvą išmintimi ir dora.
Daugeliui ši vizija labai nepatiko. Todėl, dirva jau išpurenta, vežimas gerai įsibėgėjęs, kodėl neatsikračius steigėjo ir neužėmus Jo vietos?
Nė vienas garbingas žmogus nebūtų drįsęs sėsti į gerb. Burgio kėdę, anaiptol, jis būtų reikalavęs, kad Direktorius būtų sugrąžintas. Bet atsirado, kas tūptelėjo.
Kaip dabar turėtų jaustis visi tie, kurie pražudė gerb. Direktoriaus gyvenimą?
Jie užmušė Jį. Žmogaus kūnas labai trapus. Kai užgriūva gauja šakalų, neįmanoma atsilaikyti – visos baisiausios ligos čia pat ant slenksčio, o kiek dar būtų galėjęs išugdyti garbių jaunų žmonių!
Jis buvo pedagogas- genijus, kokių taip mažai mūsų mažoje Lietuvoje.
Pabaigai Ralfo Voldo Emerseno žodžiai: „Tikrą genijų nesunku pažinti: vos jam pasirodžius, visi bukagalviai prieš jį susimoko”.
Lietuva, budėk ir daugiau niekada nepražudyk savųjų genijų- savosios ateities. Budėk ir genijus apgink.
Kai savo laiku žurnalistai vieningai palaikė savo kolegą- vieno laikraščio redaktorių, rašiusį ne tik teisybę, bet ir, mano nuomone, dergusį Liatuvą, tai Sistema pabūgo neoficialios valdžios ir jam buvo tik plunksnos apipešiotos. Kai Lietuvos patriotinės jėgos, susibūrusios į įvairias organizacijas, mano nuomone savęs negerbia, yra nevieningos, neturi iškilių asmenybių, tokių kaip A. Terleckas, P. Cidzikas, tai Sistema irgi jų negerbia ir nepaiso: Lukiškių aikštėje memorialas nepastatytas, Lietuvos didvyriai nebaudžiamai niekinami, Kariuomenės kūrėjai ne tik, kad negerbiami, bet net paniekinti. Kas dėl mokytojų, tai jie, mano nuomone, kaip sovietmety buvo tos santvarkos ideologiniais darbuotojais, taip iki šiol tas raugas ir persiduoda, nors kartos ir keičiasi. Manau, kad kitaip nėra kaip paaiškinti, jog mokytojų cechas (tarp jų ir aukštųjų mokyklų dėstytojai) neapgynė iškilios asmenybės Bronislovo Burgio.