“Širdies keliu“ žengiant

„Širdies keliu“ žengiant

Neseniai vykusiame 8-ajame Lietuvos turizmo forume “Permąstykime turizmą“, kurį organizavo Ekonomikos ir inovacijų ministerija, apdovanojimų kategorijoje „Darniausia 2022-ųjų metų turizmo vietovė (savivaldybė) prizą pelnė ir Utenos rajonas. Išties, šio rajono savivaldybė bei turizmo organizavimo srityje besidarbuojantys žmonės daro viską, kad jų krašte būtų puoselėjamos jau susiklosčiusios turizmo vystymo tradicijos ir kuriamos naujos, kad į organizuojamus kelionių maršrutus būtų įtraukiami vis kiti objektai, dominantys tiek savus gyventojus, tiek iš kitur atvykstančiuosius. Ypač patrauklus turistams tapo neseniai sukurtas maršrutas „Širdies keliu“. Jį uteniškiai paskyrė Bernardo Louno (1921 – 2021) atminimui.

Bernardas Lounas buvo neeilinė asmenybė – gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas. Žydų kilmės JAV medikas, Nobelio premijos laureatas, gimė Utenoje ir gyveno čia iki 14 metų. 2018-aisiais Bernardui Lounui buvo suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas, o šio rajono savivaldybė ir turizmo informacijos centras parengė specialų pėsčiųjų maršrutą šiam iškiliam žmogui pagerbti. Širdies formos žygio maršrutas, parengtas labai sumaniai ir atsakingai, tęsiasi 17 kilometrų ir apima daugybę objektų, susijusių su materialiniu mūsų tautos kultūros, istorijos, gamtos paveldu, garsių žmonių atminimo išsaugojimu.
Paėjėkime „Širdies keliu“ ir mes, atkreipdami į šiuos objektus išskirtinį dėmesį.

Primenamos senųjų lietuviškų vestuvių apeigos

Peržengę miesto vartus, išvystame jų puošmeną – Klovinių tvenkinį, vilnijantį rytiniame Utenos priemiestyje, abipus magistralinio kelio Kaunas – Zarasai – Daugpilis. 1974 m. ant Rašės (Raudesos) upės iškilus užtvankai, buvusios ganyklos atsidūrė 100, 8 hektarų ploto tvenkinio dugne. Tvenkinys buvo reikalingas tam, kad vandeniu būtų aprūpintos Utenos miesto pramonės įmonės. Tačiau netrukus dirbtinis priemiesčio vandens telkinys virto pamėgta miesto gyventojų poilsio vieta. Užtvankos aplinkoje dabar sukurta graži žalioji erdvė: išlyginti šlaitai, įrengti patogūs laiptai, atsirado gražus fontanas bei dekoratyvinis kriokliukas.

Tačiau labiausiai greta tvenkinio esančią teritoriją pamėgo vestuvininkai. Jau vien jos pavadinimas – Vestuvių kalnelis – byloja, kad čia kai kas yra susieta su šiuo neeilinės svarbos įvykiu kiekvieno žmogaus gyvenime. Ir išties, 1987 m. čionai iš visos Lietuvos suvažiavę tautodailininkai savo dirbiniais pavaizdavo senąsias lietuvių vestuvių apeigas. Vestuvių dalyvius įkūnijo ąžuoliniai stogastulpiai ir skulptūros, kurios 2011 m. buvo atnaujintos. Tą padarė garsus Utenos krašto kryždirbys Pranas Kaziūnas.

Utenos rajone, Vyžuonėlių dvare, saugomas visoje Europoje garsios dailininkės Marianos Veriovkinos atminimas ir su ja susijęs kultūrinis paveldas

Įdomi šio dvaro istorija. 1879 m. Marianos Veriovkinos tėvas karininkas Vladimiras Veriovkinas įsigijo Vyžuonėlių, Medinių, Maželiškių palivarkus su Skaistašilio mišku ir Lukno ežeru, pavadindamas dvarą „Blagodatj“ vardu (šis žodis reiškia „Palaimą“). Vyžuonėlių žemės iki 1863 metų sukilimo priklausė grafui Eduardui Čapskiui, kuris sukilimo metu buvo suimtas ir nuteistas mirti, tačiau kalėjimo viršininko Vladimiro Veriovkino dėka jo bausmė buvo pakeista katorga, tad atsidėkodamas nuteistasis pastarajam ir užrašė savo žemių Vyžuonėliuose. Kiti gi šaltiniai teigia, kad 1879 metais Vyžuonėlių dvaras Veriovkinui atiteko už karinius nuopelnus.

Vladimiras Veriovkinas Vyžuonėliuose pasistatydino gyvenamąjį namą, ateljė (vadintą „mažuoju namu“), tvartą, karietinę, kluonus, kumetyną, ledainę. Visi statiniai buvo mediniai, gyvenamasis namas – taip pat. Jis iškilo rusų nacionaliniu stiliumi, būdingu XIX a. pabaigos vasaros rezidencijoms Rusijoje. (Vadinamosios „usadbos“ gyvenamieji namai būdavo gausiai puošiami drožtine liaudiška ornamentika). Šis statinys pasiekė mūsų dienas. Ir specialus pastatas tapybai – ateljė – taip pat. Namus supo parkas ir didelis sodas, dvaras garsėjo puikia biblioteka, meno kūriniais, ypač paveikslais. Vladimiro Veriovkino žmona buvo garsaus dailininko Carlo Timoleono Neffo mokinė. Dvarą puošė jos tapyti paveikslai „Kristus ir Magdalietė“, „Kristus bažnyčioje“, akvarelė „Verpėja“.

Vladimiro Veriovkino ir jo žmonos atminimui dabar yra skirtas granito paminklas su iškaltu kryžiumi, pastatytas prie senojo kelio. Tėvams mirus, dvaras atiteko jų sūnui Piotrui Veriovkinui, ir jam priklausė iki 1940-ųjų. Piotras Veriovkinas iš pradžių vadovavo Kauno, vėliau – Vilniaus gubernijoms ir pasižymėjo liberalumu bei prielankumu lietuviams. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje. Beje, prieš Piotrui išvykstant dirbti į Vilnių, savo gubernatoriui dėkinga Kauno bendruomenė padovanojo Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą „Raitelis“ („Vytis“).

Tačiau labiausiai Vyžuonėlių dvarą išgarsino tai, kad čia savo vaikystę praleido ir tapyti pradėjo Piotro sesuo Mariana Veriovkina, vėliau tapusi garsia dailininke, Europoje kartais vadinama rusiškuoju Rembrantu. Vyžuonėliai – viena iš nedaugelio šios dailininkės gyvenimą mūsų šalyje menančių vietovių. Kaip minėjome, šiame dvare iki šių dienų yra išlikusios menininkės dirbtuvės. Marianos Veriovkinos ateljė – reta menininko kūrybos vieta, pasiekusi mūsų dienas iš XIX amžiaus. 1893 metais joje lankėsi Marianos mokytojas ir draugas Ilja Repinas.

Nuo 1896-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo M. Veriovkina gyveno Miunchene, įsitraukė į Vokiečių modernaus meno judėjimą, su dailininkais Aleksejumi Javlinskiu, Vasilijumi Kandinskiu, Pauliumi Klee ir kitais įkūrė garsiąją „Mėlynojo raitelio“ grupę. Mariana Veriovkina, Lietuvoje nedaug žinoma, Vakarų Europoje išgarsėjo kaip viena iš pirmųjų ekspresionizmo dailininkių, jos kūryba pristatoma Vokietijos mokyklose, Miunchene ji – tikras pasididžiavimas, čia yra įkurtas jos muziejus, gausiai leidžiami dailininkės asmeninei kūrybai ir gyvenimui skirti albumai bei knygos. Labai mylėjusi Lietuvą, dailininkė sukūrusi įtaigių ekspresionistinių paveikslų lietuviška tematika.

Dvare irgi būta nemažai Marianos Veriovkinos darbų. Dalis jų 1938 metais buvo išsiųsta į pomirtinę dailininkės darbų parodą Šveicarijoje. Šioje šalyje dailininkė praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus (apie tai kalba ir „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai savo nufilmuotoje medžiagoje). 1941-aisiais dvare buvo rasti 7 menininkės paveikslai. Traukdamiesi į Vakarus, Veriovkinai galėjo pasiimti tik dalį dvare buvusių paveikslų. Kiti liko, ir jų likimas nežinomas. Vieni dingo per karą, kiti sovietų valdomoje Lietuvoje buvo sunaikinti. Juk sovietmečiu Vyžuonėlių dvaras atiteko kolūkiui, rūmuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora, ateljė pastate – mokykla.

Vyžuonėlių dvare periodiškai organizuojami kūrybinių dirbtuvių užsiėmimai, meno simpoziumai, dailininkų plenerai. Tuo rūpinasi menininkės vardo draugijos nariai, kuriems priklauso M. Veriovkinos studija, taip pat Utenos rajono savivaldybė ir Turizmo informacijos centras. Marianos Veriovkinos draugija svajoja čia įkurti meno centrą. Tai padėtų pritraukti daugiau meno mylėtojų, ypač iš kitų šalių, nes užsienyje dailininkė yra labai populiari.

Pašto stoties statinių kompleksas – rūpestingai prižiūrimas istorinio paveldo objektas

Šis kompleksas – seniausi Utenos mieste išlikę mūro pastatai, valstybės saugomi kaip kultūros vertybė. Istorinio paveldo statinių kompleksas pašto reikmėms tarnavo iki 1992 metų. Dabar šiuose mūrinukuose moksleiviai semiasi dailės paslapčių.

Miestą turistams aprodantys gidai visada akcentuoja, kad XIX a. buvęs nedidelis Utenos miestelis ėmė ir atsidūrė pačiame trakto Sankt Peterburgas – Varšuva tiesimo viduryje. Ši aplinkybė ir nulėmė tolesnę Utenos plėtrą. Čia tiesiog privalėjo iškilti arklių stotis su arklidėmis bei nakvynės namais. 1835 – 1836 metais ji ir buvo pastatyta pagal architekto Vaclovo Ričelio projektą. Tuo metu tai buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. Pro šią stotį važiavo Rusijos carai, rašytojas Onore de Balzakas, dailininkas Ilja Repinas, daktaras Jonas Basanavičius, kunigas Antanas Baranauskas. Greta buvo nutiesta ir ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija. 1854 metais pradėta tiesti dvieilio telegrafo linija, vėliau čia buvo įrengtas laidinis telegrafas.

Įamžintas istoriko Adolfo Šapokos atminimas

Pernai Utenos Adolfo Šapokos gimnazija atšventė savo 25-ąjį jubiliejų. Ta proga šios mokymo įstaigos sienas papuošė dailininko Tado Vincaičio-Plūgo piešinys istorine tematika. Menininkas pavaizdavo spausdinimo mašinėlę, kurią pasitelkęs, garsusis Lietuvos praeities žinovas (matyti jo rankos) rašė mūsų šalies istoriją. Ją simbolizuoja tautinė juosta, kurioje regime ir Lietuvos, ir Utenos rajono kontūrus.

Minėtajai Utenos gimnazijai įžymiojo istoriko ir pedagogo Adolfo Šapokos vardas suteiktas neatsitiktinai. Jis – šio krašto sūnus, 1906 metais išvydęs pasaulį Utenos valsčiaus Grybelių kaime. 1929-aisiais Lietuvoje baigęs universitetą, vėliau tęsė studijas Prahos Karolio IV universitete, tobulinosi Stokholme, dirbo Baltų institute. Nuo 1932 iki 1940 metų dėstė istoriją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, aktyviai dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Šiuo laikotarpiu dienos šviesą išvydo ir jo parengta „Lietuvos istorija“.

Rašydamas šį svarbų veikalą, jis dar rado laiko aktyviai reikštis spaudoje ir rinkti medžiagą savo disertacijai „Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos“, kurią sėkmingai apgynė 1938 m., gaudamas istorijos mokslų daktaro laipsnį. Po metų už habilitacinį darbą „1655 m. Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655 – 1656 m.“ pelnė docento vardą. 1940 – 1941 metais Adolfas Šapoka darbavosi „Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje bei dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Karo metus (1941 – 1943) ėjo docento pareigas Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1944-aisiais traukėsi į Vokietiją, kur dirbo lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, užsiiminėjo knygų redagavimu ir rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ išleidimu. 1948 m. emigravo į Kanadą; ten dvejus metus redagavo „Tėviškės žiburius“, taip pat padėjo Bostone leisti „Lietuvių enciklopediją“. Iki savo mirties 1961 m. aktyviai dalyvavo Kanados lietuvių bendruomenės veikloje.

Uteniškiai įamžino savo garsiojo kraštiečio atminimą, suteikdami jo vardą Utenos gimnazijai. Nuo 2001-ųjų šioje mokymo įstaigoje duris atvėrė istorikui skirtas atminimo kambarys. Vietą sodybos, kurioje gimė A. Šapoka, dabar ženklina ąžuolinis stogastulpis. Jį išdrožė garsus Utenos krašto medžio drožėjas Pranas Kaziūnas. Sodybos vieta įtraukta į kultūros vertybių registrą.

Aikštė, kurioje gyvi praeities įvykių atgarsiai

Uteniškiai ir miesto svečiai tradiciškai visada renkasi į miesto centre – Utenio aikštėje – vykstančius renginius. Ši miesto vieta visais laikais buvo svarbi jo gyventojams: tą matome iš praeities įvykius liudijančių paminklų. Jie skirti ir Vytauto apygardos partizanams, ir 1990 m. kovo 11-osios datai atminti; atminimo lentos ženklina pastatą, kuriame 1918 m. veikė pirmoji Utenos savivaldybė, dirbo šios savivaldybės steigėjas, Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys (1879 – 1964), taip pat primena 1919 m. įvykusį savivaldybės Utenoje atkūrimą. Dabar šiame pastate veikia Utenos kraštotyros muziejus.

Jeigu ši aikštė galėtų kalbėti, ji atskleistų daugybę svarbių šio miesto istorijos faktų. Būtinai prabiltų apie 1879 m. ir 1990 m. gaisrus, smarkiai nuniokojusius miestą. Papasakotų, kokie garsūs praeityje būdavo ketvirtadieniniai aikštės turgūs, kokie pastatai čia stovėjo tarpukariu. Nemaža dalis jų tada priklausė seniesiems miesto gyventojams žydams. Aikštės viduryje tuo laiku būta kelių didžiulių, mūrinių, tarpusavyje sujungtų pastatų, priklausiusių žydui R. Kabui. Juose buvo įsikūrusi apskrities policijos nuovados administracija, banko skyrius, parduotuvės, valgykla.

Deja, šių namų jau nebepamatysime – juos sunaikino Antrasis pasaulinis karas. Jis sugriovė ir Levijorui bei Simanavičiui priklausiusius namus, kuriuose būta „Žibinto“ knygyno, muzikos instrumentų, juvelyrinių dirbinių, maisto prekių krautuvių, žemės ūkio kooperatyvo, „Pažangos“ bendrovės. Dabar šių namų vietoje stovinčiame pastate įsikūręs Utenos kolegijos Medicinos fakultetas. Utenio aikštės trečiuoju numeriu paženklintame name veikė elektros ir mechanikos biuras bei urmo prekių sandėlis „Progresas“, o gretimame pastate buvo Aškenazės vaistinė. O ten, kur dabar stovi Utenos rajono savivaldybės administracijos pastatas (Utenio a. 4) seniau stovėjo du namai – vienas priklausė D. Libermanui (jame prekiauta statybinėmis prekėmis, veikė S. Vaino traktierius ir L. Livšico krautuvė), kitas – S. Šternui (jame buvo įsikūrusi Utenos apskrities vaistinė, Ūkio bankas).

Dabartinė projektavimo įmonė veikia šių dienų sulaukusiame statinyje, kuriame anksčiau seserys Zingelaitės prekiavo siūlais ir mezginiais. Taigi dabartinius laikus Utenio aikštė, žyminti senojo miesto teritoriją, pasiekė pasikeitusi iš pagrindų. Nėra čia šurmuliavusių turgų, užtat miestiečių akis džiugina šokantis fontanas, stiklo galerija, gėlynai, o Utenos rajono savivaldybės tarptautinį bendradarbiavimą su užsienio šalių miestais žymi aikštę puošiantys mažosios architektūros elementai.

Priminimas ateities kartoms

Utenos ir aplinkinių apskrities miestelių žydus ištiko toks pat skaudus likimas, kaip ir kitus šios tautybės Lietuvos gyventojus. Iš pradžių jie buvo suvaryti į Utenos Ežero gatvėje įkurtą getą, o vėliau, 1941-ųjų liepos 14-ąją, jiems liepta per 12 valandų palikti miestą. Žydus hitlerininkai sugrūdo į Šilinės miške įsteigtą stovyklą po atviru dangumi. Netrukus iš ten jie buvo varomi į Skaistašilio mišką, ten šaudomi ir užkasami. Šių žudynių vietą ženklina 1988 m. iškilusi V. Šimonėlio skulptūra „Skausmas“. Aukų amžinojo poilsio vieta dabar įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Ją žymi obeliskas, skirtas 8000 nužudytų žydų atminimui.

„Pozicijos“ inf.

Utenos turizmo informacijos centro nuotraukos

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF