Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Neatsimenu šimtmečio sulaukusių muzikų. Ir dar mąstančių, bendraujančių. Gegužės 12-ąją į Vilniaus rotušės sceną lipo muzikų pamėgtas kontrabosininkas Zigmas Žukas. Su lazdele, bet pasitempęs, besišypsantis. Lietuvos muzikų sąjunga iškilmes surengė nesulaukusi tikrojo gimtadienio – liepos 14-osios.
Visi šį dabartiniam jaunimui jau menkiau pažįstamą maestro vadino tiesiog Zigmu. Jis buvo visų ansamblių, kuriuose grojo, siela: tvarkingas, elegantiškas, pasiruošęs patarti, padėti, sukurti kontaktą.
Z. Žuko giminė susibūrė Švėkšnoje. Tarsi Kėdainių krašte gimęs tėvas – vargonininkas Kazimieras Žukas – XX a. pirmaisiais metais atklydo iš Ramygalos. Apsistojo Kalneliuose. Pirmojoje santuokoje susilaukė penkių vaikų. Būdamas našlys, 1919 m. vedė antrą kartą. Gimė dar trys palikuonys. K. Žukas tarnavo parapijiečiams, mokytojavo gimnazijoje, vedė chorą. Buvo ryški, aktyvi asmenybė.
Z. Žuko vaikai, kaip ir krašto geradario grafo Pliaterio vaikai, mokėsi Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje. Tėvas čia vaikus mokė muzikos, organizavo chorą, prisidėjo prie pilietinių Švėkšnos iniciatyvų. Zigmo mama tarnavo grafo ūkyje, buvo puiki šeimininkė.
XX šimtmetis nuolat atskleisdavo vis kitą visuomenės vystymosi etapą, vis kitą Lietuvos istorijos puslapį. Vaikystė – protingo grafo šešėlyje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jau bandė atverti jaunuoliams kelius į viliojantį muzikos pasaulį. Į Kauną pas jau susiformavusį vargonininką brolį Joną Žuką Zigmas atvažiavo studijuoti vargonavimo. Nebuvo žaliukas: muzikoje jau gerai įkirtęs. Brolis mokėsi pas Juozą Naujalį, Paryžiaus konservatorijoje Marcelio Dupre klasėje. Buvo visų gerbiamas muzikas, puikus improvizatorius, lietuvybę skleidė ir pasitraukęs į JAV. Tačiau nelemtas karas Zigmo svajones sutraiškė. 1943 m. hitlerininkai uždarė aukštąsias mokyklas, jaunuolius šaukė darbams į Vokietiją. Zigmas grįžo į tėviškę, nes vokiečiai jaunuolius jau gaudė į kariuomenę. „Tekdavo ir ant šieno pramiegoti; rudenį, kai suveždavo iškultus rugius ar kviečius, įsirengdavom slėptuves ir ten keletą naktų pabūdavom“.
Zigmas laiko veltui neleido. Kurmių kaimo mokyklėlėje pradėjo mokyti vaikus muzikus, organizavo chorą, visai neblogai grojo fortepijonu, vargonais. Atsirado mokytojo vieta ir Švėkšnoje, mokytojavo. Tačiau Zigmas norėjo tobulėti.
1947-aisiais Z. Žukas vėl pravėrė Kauno konservatorijos duris. Dar pusmetį veikė profesoriaus Nikodemo Martinonio klasė. Sovietų valdžia vargonų specialybę paskelbė kenksminga visuomenei, katedrą uždarė. Studijas tęsė dėstytojo Kajetono Leipaus kontraboso klasėje. Studentiškos dienos gena linksmus prisiminimus. Džiaugėsi laimėdavę prieš Dailės instituto komandą. Vakarais tai šen, tai ten vis grodavo. Įprato būti korektišku, inteligentišku ir restorano aikštelėje, ir kino teatro avanscenoje, ir grodamas šokiams Karininkų namuose, dabartinėje Prezidentūroje.
1948 m. Lietuvos valstybinė konservatorija buvo perkelta į Vilnių ir 1953 m. Žukas ją baigė tapdamas solistu, orkestro artistu. Kompozitorius Balys Dvarionas nustebęs klausėsi, kaip kontrabosininkas Zigmas baigiamajame koncerte grojo jo elegiją „Prie ežerėlio“. „Juk ją parašiau smuikui! Tačiau skamba ir kontraboso virpinama“, – stebėjosi Dvarionas.
Jaunas vyras, šeima, reikia buto… Darbai Zigmą kvieste kvietė. „Beprotiškai daug dirbau. Ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir sušalęs…“, – sakė. Visur jis buvo reikalingas: Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, Operos ir baleto teatre, Sauliaus Sondeckio vadovaujamame Lietuvos kameriniame orkestre, Jurgio Gaižausko kapeloje, su kvartetais rengiamuose koncertuose. Tačiau jo siela liko 1958 m. įkurtame Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. Buvo puikus visų besikeičiančių dirigentų pagalbininkas: Jono Vadausko, Aloyzo Končiaus, Rimvydo Racevičiaus, Jaroslavo Cechanovičiaus, Tomo Leiburo… Išsiskyrė sulaukęs 76-šerių.„Žukas – puikus instrumentalistas. Turėjo absoliučią harmoninę klausą. Girdėjo visą orkestrą“, – sakė Mašanauskas.
Jonas Mašanauskas paakino Zigmą prisišnekinti Algirdą Ločerį, puikų akordeonininką, kartu pagroti. Pramoginė nostatalgiška jų trio atliekama muzika užpildydavo ištisas radijo valandas. Daug muzikos įrašė kvartetas – Romualdas Azguridis, Jonas Cijūnėlis, Henrikas Larionovas, Zigmas Žukas. Keitėsi kartos, o Zigmas vis grojo, mokėjo prisitaikyti ir prie klasikinės muzikos, ir prie džiazo prieigų ar lengvų melodijų ritmų.
Šiandien daug kas pasikeitė. Technologijos patobulėjo, į sceną įžengė elektronika. Stebėjau klausantį maestro garbei surengto koncerto. Jaunimas dabar pasaulį jau pamatė ir groja neįsivaizduojamais būdais. Juk Žuko jaunystėje niekas įsivaizduoti negalėjo, kad kontrabosas gali būti scenoje, solisto vaidmenyje. O dabar?
Buvę Z. Žuko mokiniai, jų mokiniai scenoje atliko savo kompozicijas ir puikiai akompanavo partneriams, dainininkams Kęstučiui Alčiauskiui, Gintarei Skerytei, Dainiui Puišiui. Muzikavo Povilas Jaraminas, Jaroslavas Cechanovičius, Mantas Stundžėnas ir būrys kontrabosininkų (Donatas Bagurskas, Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Aušvydas Kriščiūnas ir kiti.
Nuo 1949 m. Z. Žukas mokytojavo. Dėstė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla). Pradžioje pianistu akompaniatoriumi-koncertmeisteriu, vėliau brandino kontrabosininkus. Apie 50 metų kontraboso specialybę dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus konservatorija). Buvę mokiniai, kolegos orkestruose dirba ir šiandien: Vytautas Jacunskas, Oliveris Ramonas, Jonas Paulikas, Vytis Nivinskas, Saulius Zubrys, Giedrius Bendoraitis, Arnoldas Gurinavičius, Petras Simaitis ir kiti.
Mokėjo su vaikais, paaugliais bendrauti. Keistu būdu neklaužadoms, patinginiaujantiems sugebėdavo įkvėpti meilės muzikai ir darbui. Gal kad pats buvo darbštus, rodė pavyzdį?
Tik vaikų muzikos nemokė: sunkus jis, alinantis gyvenimas… „Vaikui nereikia uždėti kryžiaus“, – sakė.
Tačiau ir sūnus, ir dukra muziką pamėgo, daug jos girdėjo. Matė tėvo darbo valandas ir jo pražūtį gastrolėse. Su įvairiais kolektyvais Z. Žukas visą Lietuvą ne kartą apvažiavo. Koncertavo Pietų Afrikos Respublikoje, Austrijoje, Vokietijoje. Su Mstislavu Rostropovičiumi – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Įsimintinos gastrolės Švedijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Įrašyta daug įvairių žanrų muzikos plokštelėse.
„Lengvoji muzika – labai įdomus pyragas. Juodukų muzika. Europoje skambėjo baroko įmantrybės veržėsi prancūziškos manieros. Viską įdomu groti. Kontrabosas – sunkus instrumentas. Kol gerą garsą išgauni, reikia su tuo „didžiuliu smuiku“ paišdykauti. Pažaboti, kol pasiduos“, – sakė Žukas.
O dabar žiūri ir klauso Mezzo kanalo. Ten skamba daug geros muzikos. Z. Žuką stebina muzikuojančiųjų meistrystė. Palinkėkime šimtmečiui palaimos klausant muzikos ir nostalgiškai galvojant apie praeitį.
