Naujoje „Global Rights Compliance“ ataskaitoje nustatyta, kad darbuotojams po privalomų valstybinių atskaitymų lieka vos apie 10 JAV dolerių per mėnesį.
„Keldavomės prieš 6 val. ryto į rusišką žiemą. Pėsčiomis eidavome į statybvietę kaip grupė. Dirbdavome nuo 7 iki 23 val., kartais net iki vidurnakčio. Be pertraukų. Nebuvo nustatyto darbo pabaigos laiko – baigdavome tik pasiekę tikslą. Lietus, sniegas – nesvarbu. Dirbome be pirštinių, be šildymo, be apsauginių priemonių. Mano rankos taip suskeldėjo, kad nebegalėjau suimti įrankių. Bet sustoti negalėjai.“
Taip savo patirtį „Fox News Digital“ apibūdino buvęs Šiaurės Korėjos priverstinio darbo užsienyje auka, identifikuotas inicialais RT, siekiant apsaugoti jo tapatybę.
Jis buvo vienas iš maždaug 100 tūkst. darbininkų, išsiųstų į užsienį pagal valstybės remiamą darbo programą.
„Man sakė, kad galėsiu užsidirbti pinigų. Ir viskas. Niekas neminėjo kvotų. Niekas nesakė, kad didžioji dalis mano uždarbio bus paimta. Maniau, kad nuvykęs į Rusiją ir sunkiai dirbdamas galėsiu sutaupyti ir sukurti geresnį gyvenimą savo šeimai. Atvykęs supratau, kad tai netiesa. Pinigai nebuvo mano. Jie niekada nebus mano.“
Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Global Rights Compliance“ ataskaitoje pateikiami Rusijoje dirbančių Šiaurės Korėjos piliečių liudijimai.
Joje teigiama, kad Rusijos įmonės įdarbina šiuos darbuotojus pažeisdamos Jungtinių Tautų sankcijas, dažnai nuslėpdamos jų tapatybę, todėl patys darbininkai net nežino, kam dirba. JT Saugumo Tarybos rezoliucijos įpareigoja valstybes repatrijuoti Šiaurės Korėjos darbuotojus, todėl jų buvimas Rusijoje gali pažeisti tarptautines sankcijas.
Šiaurės Korėja eksportuoja piliečius
Ataskaita pateikia vieną aiškiausių vaizdų, kaip Šiaurės Korėja, nepaisydama sankcijų, palaiko savo režimą: eksportuoja piliečius kaip darbo jėgą, pasiima jų atlyginimus ir išlaiko visišką kontrolę net už šalies ribų.
Šiaurės Korėjos ekspertė Yeji Kim teigė, kad kiekvienas užsienyje dirbantis darbuotojas privalo mokėti mėnesinę įmoką valstybei, vadinamą „gukga gyehoekbun“, „nesvarbu, kas nutiktų – gyvas ar miręs“.
Įprastai darbuotojas uždirba apie 800 JAV dolerių per mėnesį, dirbdamas iki 420 valandų. Iš šios sumos nuo 600 iki 850 dolerių atskaičiuojama kvotai, taip pat papildomai – už kelionės skolą ir bendro gyvenimo išlaidas.
Galiausiai lieka maždaug 10 dolerių. Jei darbuotojas nesurenka reikiamos sumos, skola perkeliama į kitą mėnesį, todėl kai kurie lieka skolingi ištisus metus.
Kiekvieną mėnesį privalai mokėti. Jokios derybos nevyksta
„Kiekvieną mėnesį privalai mokėti. Jokios derybos nevyksta. Jei trūksta, skola perkeliama. Mums sakė, kad kvota turi būti įvykdyta bet kokia kaina – net jei reikėtų mokėti iš savo kišenės. Atvyksti užsidirbti, o išvyksti be nieko. Jei per daug kartų nepavyksta – išsiunčia namo. O namai nereiškia palengvėjimo – tai reiškia juodąjį sąrašą, apklausas ir kartais pasekmes šeimai.“
Ataskaita nustatė visus 11 Tarptautinės darbo organizacijos priverstinio darbo požymių, remdamasi 21 darbuotojo liudijimu iš trijų Rusijos miestų. Tarp jų – skolų vergija, judėjimo ribojimas, atlyginimų sulaikymas, viršvalandžiai, fizinis smurtas, nuolatinė priežiūra, apgaulė, izoliacija ir išnaudojimas.
Atvykus į Rusiją, darbuotojų pasai nedelsiant konfiskuojami ir laikomi Šiaurės Korėjos saugumo pareigūnų.
„Mano pasą paėmė tą pačią dieną, kai atvykau. Daugiau jo nebemačiau. Negalėjau laisvai palikti darbo vietos. Miestas buvo visai šalia, už tvoros, bet mes buvome nuo jo atskirti. Kelis kartus per metus mus išleisdavo, bet tik grupėmis, suskaičiuotus, su nustatytu grįžimo laiku.“
Kai kuriais atvejais fiksuotas fizinis smurtas, įskaitant situaciją, kai darbininkas buvo taip stipriai sumuštas, kad dvi savaites negalėjo dirbti. Darbo vietose taikoma nuolatinė stebėsena, o kolektyvinės bausmės verčia darbuotojus kontroliuoti vieni kitus.
Gyvenimo sąlygos apibūdinamos kaip itin prastos: perpildyti konteineriai, tarakonai, blakės, galimybė nusiprausti vos kartą ar du per metus, o kai kuriais atvejais – tik viena laisva diena per metus.
Vienas darbuotojas sakė, kad jie buvo verčiami „gyventi blogiau nei galvijai“.
Pasak ekspertų, ši programa kasmet Šiaurės Korėjai atneša apie 500 mln. JAV dolerių – tai svarbus pajamų šaltinis, finansuojantis politinį elitą, vidaus struktūras ir karines programas, įskaitant branduolinį ginklavimąsi.
Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad priimančios šalys taip pat atlieka svarbų vaidmenį, leisdamos šiai sistemai veikti savo teritorijoje.
Prašau, ištverkite…
RT, kuriam pavyko ištrūkti, sako jaučiantis pareigą kalbėti.
„Mes esame tokie pat žmonės kaip jūs, bet dirbame kaip gyvuliai. Turime šeimas. Išvykome, nes norėjome savo vaikams suteikti geresnį gyvenimą, o radome sistemą, kuri iš mūsų viską atėmė.“
Jis pridūrė, kad tūkstančiai vis dar yra įstrigę:
„Noriu, kad žmonės žinotų – šiandien Rusijoje statybvietėse yra vyrų, kurie dirba po 16 valandų per parą, miega konteineriuose, nieko neuždirba, negali paskambinti namo ir negali išvykti. Jų pavardžių nėra jokiose ataskaitose. Niekas nežino, kad jie ten yra. Bet jie yra. Ir jei galėčiau jiems pasakyti vieną dalyką – pasaulis pradeda klausytis. Prašau, ištverkite.“
Efrat Lachter yra „Fox News Digital“ užsienio korespondentė, rašanti apie tarptautinius reikalus ir Jungtines Tautas.
foxnews.com
karvė ne iš tų padarų kurie persidirba…
…a nas to za cto…..