Šeši dešimtmečiai Lietuvos mokslo ir valstybės istorijoje: akademiko Antano Buračo kelias

Rugsėjo 4-ąją Lietuvos mokslų akademijoje mažojoje konferencijų salėje susirinkę akademikai, kolegos ir bendraminčiai prisiminė žmogų, kurio biografijoje telpa šeši Lietuvos mokslo, visuomeninio gyvenimo ir valstybės atkūrimo dešimtmečiai.

Renginio pavadinimas – „Akademikas Antanas Buračas – 60 metų akademijoje: reminiscencijos ir sentencijos“ – iš pirmo žvilgsnio skambėjo kaip garbingo jubiliejaus vakaras. Tačiau Antano Buračo gyvenimo kelias sunkiai sutelpa į paprasto akademinio jubiliejaus rėmus. Tai mokslininko, ekonomisto, Sąjūdžio kūrėjo, Lietuvos pinigų sistemos atkūrimo dalyvio ir žmogaus teisių gynėjo istorija.

Renginį organizavo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių, socialinių mokslų ir menų skyrius. Kartu su A. Buraču renginyje dalyvavo pirmųjų atkurtos Lietuvos Vyriausybių ekonomikos ministras dr. Vytas Navickas, kultūros istorikas ir etnologas prof. dr. Libertas Klimka, o susitikimui moderavo ekonomistas akad. prof. dr. Romas Lazutka.

Šešiasdešimt metų – dalis epochos

A. Buračo ryšys su Lietuvos mokslų akademija prasidėjo dar 1967 metais, kai jis pradėjo dirbti Ekonomikos institute. Akademijos tikruoju nariu jis buvo išrinktas 1976 metais, o nuo 2014-ųjų yra narys emeritas. Todėl 2026-ieji jam žymi net dvi sukaktis – šešiasdešimtuosius veiklos Mokslų akademijos aplinkoje metus ir penkiasdešimtmetį nuo išrinkimo akademiku.

Jo mokslinio darbo pradžia sutapo su laikotarpiu, kai ekonomika Lietuvoje buvo stipriai suvaržyta sovietinės planinės sistemos. Tačiau net ir tokioje terpėje Buračas ėmėsi temų, kurios gerokai peržengė siauro ideologizuoto ekonomikos mokslo ribas.

1967–1974 metais jis vadovavo Socialinės infrastruktūros grupei, vėliau – Matematinių metodų taikymo ekonomikoje sektoriui, Regioninio modeliavimo skyriui, o 1982–1991 metais – Politinės ekonomijos skyriui.

Jo mokslinių interesų geografija buvo ne mažiau plati: socialinės infrastruktūros ekonomika, regioninis prognozavimas, ekologinis tvarumas, tarptautiniai finansai, bankininkystė, žinių ekonomika, investiciniai projektai ir ekonominė terminija. A. Buračas yra daugiau kaip 80 knygų autorius, bendraautoris arba redaktorius.

Tačiau būtent tuomet, kai mokslas pradėjo jungtis su Lietuvos valstybingumo idėja, jo biografija peržengė akademinio kabineto ribas.

Iš Mokslų akademijos salės – į Sąjūdžio istoriją

1988-ieji Lietuvos mokslų akademijos istorijoje užima ypatingą vietą. Birželio 3-iąją čia vykusiame susirinkime buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tarp jos narių buvo ir Antanas Buračas.

Istoriniame birželio 3-iosios susirinkime jis sėdėjo prezidiume kartu su Eduardu Vilku, Raimondu Rajecku, Juozu Bulavu ir Bronislovu Kuzmicku.

Vėliau Buračas tapo Sąjūdžio Socialinių reikalų komisijos pirmininku, buvo Pirmojo ir Antrojo Sąjūdžio Seimų valdybos narys. 1989–1990 metais jis buvo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo ir Aukščiausiosios Tarybos narys, taip pat vienas garsiojo 1989 metų Gotlando komunikato iniciatorių.

Todėl kalbėti apie Buračo šešiasdešimt metų Akademijoje reiškia kalbėti ir apie pačios Lietuvos mokslinės inteligentijos vaidmenį Atgimimo metais.

Mokslų akademija anuomet buvo ne vien institucija, kurioje buvo rašomi straipsniai ar ginamos disertacijos. Ji tapo viena vietų, kuriose brendo politinė mintis, telkėsi Lietuvos intelektualai ir formavosi būsimos nepriklausomos valstybės vizija.

A. Buračas savo atsiminimuose ne kartą pabrėžė Akademijos institutų ir Lietuvos inteligentijos vaidmenį sutelkiant tautinio bei valstybinio atgimimo jėgas. Todėl rugsėjo 4-osios renginio pavadinime esantis žodis „reminiscencijos“ buvo itin taiklus. Tai buvo prisiminimai ne tik apie mokslą. Tai buvo prisiminimai apie epochą.

Ekonomikos teorija tapo valstybės kūrimu

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Buračo ekonominė kompetencija įgijo jau visiškai kitokią prasmę.

1991–1992 metais jis dirbo Lietuvos banko valdytojo konsultantu ir Mokslo centro direktoriaus pavaduotoju. Vienas svarbiausių šio laikotarpio darbų – dalyvavimas rengiant dokumentus, susijusius su lito įvedimu. Tai buvo metas, kai nepriklausomybė turėjo būti įtvirtinta ne vien politinėmis deklaracijomis. Valstybei reikėjo savo finansų sistemos, ekonominės politikos, bankininkystės, tarptautinių finansinių ryšių ir nacionalinės valiutos.

Čia mokslininko teorinės žinios tapo labai praktišku valstybės kūrimo darbu. Todėl simboliška, kad rugsėjo 4-osios susitikime dalyvavo ir Vytas Navickas – pirmųjų atkurtos Lietuvos Vyriausybių ekonomikos ministras. Tai tarsi sujungė du pasaulius: akademinę ekonomikos mintį ir konkrečius pirmųjų nepriklausomybės metų valstybės sprendimus.

Žmogaus teisės – svarbi biografijos detalė

A. Buračo veikloje yra dar viena šiandien ypač svarbi kryptis- 1989–1993 metais jis buvo vienas Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos steigėjų ir vadovų.

Tai nėra atsitiktinis epizodas jo biografijoje. Sąjūdžio metais žmogaus teisės buvo suvokiamos pirmiausia kaip žmogaus apsauga nuo valdžios savivalės – teisė laisvai kalbėti, burtis, ginti savo įsitikinimus, tautinę tapatybę ir valstybės nepriklausomybę. Buračo kartai tai nebuvo teorinė sąvoka. Tai buvo politinės ir pilietinės kovos patirtis.

Todėl jo biografijoje natūraliai susijungia mokslas, Sąjūdis, ekonominės valstybės pamatų kūrimas ir žmogaus teisių gynimas.

Mokslininkas, kurio veikla apima kelias disciplinas

A. Buračo akademinė biografija stebina ir savo geografija. Jis dėstė Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, taip pat Londono universiteto Karalienės Marijos koledže. Profesoriaus vardą įgijo dar 1975 metais.

Jis dirbo tarptautinėse mokslo organizacijose, vadovavo įvairioms mokslinėms programoms, buvo UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ Lietuvos nacionalinio komiteto viceprezidentas, Lietuvos MA Mokslo ir technikos informacijos tarybos pirmininkas, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos pirmininkas, vadovavo tarptautiniams finansų ir ekonomikos projektams.

Jo darbų sąraše – ekonomikos, bankininkystės, finansų, socialinės plėtros, statistikos terminijos veikalai, ekonomikos žodynai, darbai apie Lietuvos ekonomines reformas, finansų sistemos stabilumą ir švietimo ekonomiką.

Tačiau šalia jų – ir visai kitokios knygos. A. Buračas buvo vienas leidinio „Kryždirbystė Lietuvoje“, pelniusio ypatingą UNESCO įvertinimą, sudarytojų ir atsakingasis redaktorius. Jis rengė ir leidinius apie senuosius Lietuvos spaudmenis.

Tai irgi daug ką pasako apie jo intelektinį pasaulį: ekonomika jame niekada nebuvo atskirta nuo kultūros, tautos istorijos ir valstybės.

Žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir ateitį

Rugsėjo 4-osios susitikime Antanas Buračas net ir būdamas Lietuvos mokslų akademijos nariu emeritu neatrodė vien praeities įvykių liudytojas.

Dar šių metų birželį jis pristatė Lietuvos gamtinio turto – žemės gelmių, žemės, vandens ir miškų – ekonominės vertės analizę.

Tad šešiasdešimt metų Akademijoje čia nėra užbaigtos biografijos taškas. Veikiau reta galimybė vieno žmogaus gyvenime pamatyti, kaip keitėsi pati Lietuva.

Nuo sovietmečio ekonomikos instituto kabinetų iki Sąjūdžio gimimo. Nuo Sąjūdžio iki nepriklausomos valstybės. Nuo diskusijų apie ekonomikos modelius iki nacionalinės valiutos atkūrimo. Nuo valstybės kūrimo iki žmogaus teisių gynimo.

Štai kodėl rugsėjo 4-ąją Lietuvos mokslų akademijoje buvo prisimenamas ne tik akademikas – buvo prisimenama Lietuvos intelektualinė ir valstybingumo istorija, kurios dalį kūrė Antanas Buračas.

„Pozicijos“ inf.