Lietuvoje yra daug puikių žurnalistų, kurie randa ir pateikia visuomenei reikšmingos informacijos, gina viešąjį interesą ir šiaip džiugina širdį. Žiniasklaida atlieka savo funkciją informuodama žmones ir vesdama juos pažangos keliu. Pavyzdžiui, dera paminėti žurnalistų indėlį kovojant su korupcija.
Labai svarbu ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida naudojasi didele laisve, nors retokai tuo giriamės. Du pasaulyje žinomi tarptautiniai reitingai – „Reporteriai be sienų“ ir „Freedom House“ – rodo, kad Lietuva lenkia Prancūziją, Jungtinę Karalystę ir Jungtines Valstijas. Iš viso tik 13 proc. pasaulio gyventojų gyvena laisvos spaudos sąlygomis, tarp jų ir lietuviai. Tačiau klausimas, kuris rūpi labiausiai: ar gebama pasinaudoti šia laisve? Ar laisvė virsta žiniasklaidos kokybe? Sunku pasakyti, gal kai kam nuolatinis bombardavimas antraštėmis, kad „laukia siaubas“, „klikų“ maldavimas ir net reikalavimas, ištisos laidos ir jų ciklai, pagrįsti žmogiškojo orumo trypimu, iškreipiama informacija, iš tekstų besiveržiančios patyčios ir televizijos žinios, kaskart prasidedančios smulkių kriminalinių įvykių kaskada, tapo įprastu dalyku, normalia kasdienybe.
Tačiau vargu ar turėtume su tuo susitaikyti. Kaip ir su tuo, kad pusė laikraščio, žurnalo būna skirta paslėptai reklamai ar tiesiog atspindi savininko verslo, jo partnerių ir draugų interesus. Puiku, kad žiniasklaida atskleidžia įvairias blogybes, bet dažnai tiesiog varžomasi, kas baisiau, labiau pritrenkiamai praneš vieną ar kitą naujieną. Prieš keletą metų tokių antraščių rašymo receptą naujienų portalai rado Rusijos žiniasklaidoje, ir nuo tada jos tiesiog glumina keistais, absurdiškais minties posūkiais, piktdžiuga dėl nutikusio „siaubo“ ir neretai neturi nieko bendra nei su realybe, nei su pranešimo tekstu. Šiaip jau faktas, kad antraštė meluoja, neatitinka publikacijos turinio, liudytų redaktorių ir žurnalistų kompetencijos stoką. Šiais laikais, priešingai, tai, matyt, laikoma aukščiausios prabos virtuoziškumu, tobula „klikų“ medžiokle ir visai nemenkina žiniasklaidos priemonės reputacijos. Ji ir toliau gali kalbėti teisuolio tonu.
Tačiau verta pateikti klausimą, kaip tokiu atveju žiniasklaida atitiktų kompetencijos, skaidrumo, nešališkumo, interesų konfliktų vengimo reikalavimus, kurie keliami kitoms trims valdžios šakoms? Visiškai tikėtina, kad kai kurie spaudos leidiniai, kai kurios laidos neatitiktų net minimalių reikalavimų. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog klasikinės valdžios funkcijos sudėliojamos taip, kad veiktų „stabdžių ir atsvarų“ sistema, tačiau žiniasklaidai ji netaikoma. Informavimo priemonės iš esmės yra likusios už kritikos ir reguliavimo ribų. Politikai, suprantama, negali kritikuoti žiniasklaidos ir neturi daug galimybių reguliuoti jos veiklos. Taip pat akibrokštu būtų laikoma atitinkama teisėjų ar prokurorų intervencija.
Žurnalistų etikos kontrolierius ir Visuomenės informavimo etikos komisija daugiausia narplioja konkrečius skundus, tačiau šios institucijos toli gražu neaprėpia problemos masto ir nėra įpareigotos nagrinėti klausimo, kokią įtaką žiniasklaidos veikla daro viešajam interesui. Tą patį galima pasakyti ir apie Visuomenės informavimo kodeksą. Vienai žiniasklaidos priemonei kritikuoti kitą nepatogu, ne visai etiška – tai gresia abipusėmis žalingomis grumtynėmis, todėl to vengiama. Jos vadovaujasi pačių kadaise kritikuotu vado principu: jei nėra skundo, nėra teismo sprendimo dėl įvykdyto pažeidimo, vadinasi, „vsio zakonno“. Nenorima pasakyti, kad žiniasklaida negali kritikuoti negerovių. Problema kita – tiesiog forma, kaip tai daroma, neretai tampa didesne blogybe už pačias negeroves.
Buvusi žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė yra kalbėjusi, kad nemažai žurnalistų vadovaujasi nerašyta, bet aiškiai pastebima taisykle – „kuo blogiau valstybėje ir visuomenėje, tuo geriau“. Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, jog kai kurios žiniasklaidos priemonės, žlugdydamos savo valstybę, nuveikia tiek, kiek neįstengtų penkios KGB agentūros. Žibartas Jackūnas pabrėžia, kad žiniasklaida Lietuvos visuomenę rodo kaip neva draskomą neišsprendžiamų vidinių konfliktų, nesiliaujančių niekingų vaidų, ir tam aprašyti vartoja karinį leksikoną…
Daugiau skaitykite ČIA
