1988 m. birželio 3 d. Vilniuje Mokslų Akademijos salėje įkurta Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, kurią sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės. 1988 m. pabaigoje Lietuvoje buvo jau per 1000 šios organizacijos rėmimo grupių, kuriose dalyvavo per 180 tūkst. žmonių. Šis visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo, išsiveržė nesulaikoma jėga, o 1990 m. dovanojo atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Žmonės – drąsūs, ryžtingi, mylintys savo Tėvynę.
Ar būtų įmanoma, kad šiandieninėje Lietuvoje gimtų toks Sąjūdis? Su kokiais visuomeniniais judėjimais Lietuvos persitvarkymo sąjūdį galima palyginti? Kur buvo jo sėkmė, stiprybė? Ar galėjo Sąjūdis būti kitoks? Kokius laisvės kovos momentus iš okupacinių periodų, iš ankstesnės Lietuvos istorijos Sąjūdis naudojo ir kaip, ką tai davė?
Laidoje dalyvauja istorijos mokytojas, vyriausiasis muziejininkas Tuskulėnų memorialo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Gintautas Terleckas ir istorikas, knygų autorius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Laidą „Istorinės paralelės” remia Medijų rėmimo fondas.
Kodėl visi bijo pasakyti paprastai, trumpai ir aiškiai, kad Sąjūdį įkūrė KGB A. Jakovlevo nurodymu, jo vizito Vilniuje metu. Tikslas – paremti M. Gorbačiovo persitvarkymą („pierestrojka“).
Jei KGB būtų žinojusi, kad į Sąjūdį įsitrauks tokia didelė masė lietuvių ir jis taps nevaldomu judėjimu, vargu ar būtų pradėjusi tokią iniciatyvą. Juk V. Landsbergis gyveno ir slapstėsi Seimo rūmuose ne šiaip sau, jam reikėjo rinktis: arba ištikimai tarnauti viršininkams, arba eiti su pakilusia tautos dalimi.
Kai neliko Sovietų Sąjungos ir KGB, Sąjūdžio generalitetas pajuto laisvę ir jėgą, juk prieš akis žaižaravo didysis „aukso puodas“ — privatizacija.
Štai kodėl lietuviai, ne taip kaip estai ir latviai, neištvėrė 4 metų kadencijos Aukščiausioje Taryboje, dėl ko taip sielvartauja G. Terleckas pokalbyje. Sąjūdinės programos ir priešrinkiminiai planai, kuriuos būtų galėję įgyvendinti per 4 kadencijos metus ir padėti pagrindus valstybės kūrimui, — nepriklausomos valstybės kūrimui, ką padarė „braliukai“ ir „pusbraliukai“, rūpėjo tiek pat, kiek šuniui penkta koja.
Sakiau ir sakysiu, kad ne krepšinis yra antroji lietuvio religija, o vogimas, vogimas ir dar kartą vogimas, kaip ir tai, kad valstybės čia nėra, nes niekas jos net nebandė kurti. Viskas ką turime tai jau daug kartų komentaruose minėtą 65 tūkst. km² Teritorija prie Baltijos jūros.
Štai ir visas Sąjūdžio palikimas. Ir idėja liko tik viena: visiems norintiems atgaivinti sąjūdinį judėjimą ar sąjūdinio tipo partiją — nusišauti! Su durų rankena.
KGB su savo viršininku – Bolševikų partijos Politbiuru tai žinojo ir jai to reikėjo. O diletantai tai tikrai žinojo ir gerai žino, kad yra kur kas daugiau buvusių ir esamų paktų nei tie išpūsti Molotovo Maskvos paktai, kaip spąstai Vokietijai, pasirenkant Lenkiją kaip provokatorę. Nežino, kaip visada, mokslo pirmūnai – zubrylos.
Esi durnas jei nesupranti kad vogimas suklestėjo sovietiniais laikais, kada vogti iš valstybės nebuvo jokia nuodėmė. O nuodėmė buvo, kaip ir Smetonos laikais, vogti iš žmogaus. ir dabar tas pats irgi. Dėl Latvijos Estijos , tai mūsų prasčiokai labiau už latvius, estus žavėjosi tokia tvarka kada galima buvo vogti iš valdžios ir norėjo kad tokia tvarka niekada nesibaigtų. Tik privati nuosavybė atpratina nuo vogimo.
O bolševikų ir jų aršių anūkėlių privati nuosavybė kartais nepavogta? Aukšti postai kartais ne per okupantų malonę? KT teisėjai ne per okupantų malonę ir suteiktas jiems privilegijas, ką? Įgyti mokslai ir moksliniai laipsniai ne per okupantų malonę? Ir taip toliau, ir panašiai.
Ar būtų įmanoma, kad šiandieninėje Lietuvoje gimtų toks Sąjūdis?
Būtų įmanoma, jeigu viską suorganizuotų ir prafinansuotų VSD – neoKGB.
Turėtų būti – 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje Mokslų Akademijos salėje KGB įkurta Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, kurią sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės – KGBistai, komunistai.
Bet taip parašyti kinkos per skystos.
Sąjūdis buvo populiarus kol žmonės iš nepriklausomybės laukė iš tikro sugedusios rusiškos komunistinės tvarkos pataisymo mūsų mylimoje vėl nepriklausomoje Tėvynėje .. Ir prarado populiarumą prasidėjus paveldėto beviltiško ūkio ne remontui, bet griovimui. Ir privatizacijai. Su pasibaisėtinomis jos neteisybėmis. Čia reikia pasakyti, kad neteisinga privatizacija gali būti vykdoma visaip, o štai TEISINGA yra neįmanoma iš viso . Dėl paprastos priežasties, kad po TEISINGOS privatizacijos VISI dalyviai turi likti patenkinti jiems tekusia dalimi. Nereikia būti dideliu filosofu kad šitą suvoktum ir susitaikytum. Arba, jei nesi filosofas, imtum piktintis kad Lietuva mus nuvylė, ne tokios Lietuvos tikėjomės
Lietuva yra tokia, kokie yra jos žmonės ir Jūs taip pat, kažkiek besiapgaudinėdas įstrigęs hipnozėje, bezubrydamas vadovėlinius deziukus (melagienas), ypač univerkėje. Kita vertus, jai karo nugalėtojai kitokiai būt neleidžia ir neleis, kol Didysis Trejetas nesubyrės ir Europa netaps nuo jo laisva. Turėjau garbės Jums, kaip mažaraštis be išsilavinimo, tai pranešti. Toks jau tas mano egzistencinis mąstymas ir kaimiška logika – „Geworfenheit“ transcendento aplinkoje.
Turėjo būti – besiapgaudinėdamas, dovanokit.
Iš Bolševikų partijos ir jos nepartinių bloko liko Mokslinė Raudonoji Oligarchija. Moksliniai dirbtiniai virusai. Visa kita gerai su tuo buvusiu Nepriklausomybės sąjūdžiu – buvo nepakartojama dalies žmonių jaunystė. Buvo daugiau laisvių, tiesos sakymo ir viešumo Gorbio laikais be jokios primityvios cenzūros kaip dabar, kai tavo mintys nuolat cenzūruojamos Čikagos KGB biure ir už ne tą nuomonę apie karo nugalėtojus vėl „bojevykai” laužia duris. Internacių konspiracija ir agresija visai suprimityvėjo – suvulgarėjo seksualinė kultūra ir panoms už menkas babkes šiandien viešai varomas gerklės vėžiukas. Visuotina kūnų ir sienų tatuiruotizacija, kenkianti sveikatai, grafitizacija ir kūnų gelžgalizacija, ir kas ten dar iš tų dabar esančių negerovių – tęskit mintį toliau…