Rūta Janutienė. Ar tikrai lietuvis bijo laisvės?
Video, kuris kainavo žurnalistinę karjerą. Gavau pranešimų, kad mano sprendimas papasakoti, kodėl Janutienės nėra televizijose, “politbiuro” buvo pašalintas iš akipločio. Taigi, nepykit, pasikartosiu…
Laikas pasiaiškinti.
Štai tas video, kuris padėjo tašką mano žurnalistinei karjerai. Labanoras, pušynas, kurį iki dabartinių, savų barbarų su tokiu pačiu užsidegimu plėšė tik Petras I. Po to, kai šį reportažą mano FB peržiūrėjo daugiau, nei 400 000 žmonių, gavau pastabą sustoti, bendradarbiauti su Aplinkos ministerija…
Man tas pasiūlymas pasirodė kvailas, todėl nesustojau. Išsiaiškinau, kas yra tie pagrindiniai lobistai, kurių pastangomis Vyriausybė nurodė kirsti Lietuvos miškus daugiau.
Sužinojau ir paskelbiau, kiek miško Lietuvoje supirko IKEA ir kad ji bendradarbiauja su tokiu Sigitu Paulausku, ir jo Vakarų medienos grupe.
Šita grupė ir pats Paulauskas yra dalis prastos šlovės Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos. Prie Brazausko jos savininkai (tarp jų ir toks Antanas Bosas) kartu su Uspaskichu ir kompanija, kurioje buvo ir Rusijos spec tarnybų atstovas, perpardavinėjo Lietuvos valstybei rusiškas dujas.
Spėjau parodyti, kokį viešbutį Vilniuje pasistatė toks ponas Zinkevičius – kitas miško stambus supirkėjas… ir “Patriotų” neliko.
Maniau, kad jie grįš, nes laida buvo labai populiari, tačiau finale neliko ir “Nuogos tiesos”, ir net “Skinsiu raudoną rožę”.
Ar aš nustebau? Ne, nes prieš tai dėl mano laidų apie Gabrieliaus Landsbergio darželių biznio pas viršininkus lakstė konservatorius aptarnaujantis viešųjų ryšių agentūros savininkas, susikrovęs milijonus iš valstybinių užsakymų.
Ar aš nežinojau, kuo viskas gali baigtis? Ne, nes visuomet maniau, jog netgi “valstybininkas” Siaurusevičius suvokia, jog negalima naikinti galimybės žmonėms paskelbti ir išgirsti kitaip manančius, matančius, nesutinkančius…
Man tai – ne asmeninė, bet Lietuvos žiniasklaidos degradavimo istorija ir Lietuvos demokratijos nusigyvenimo pavyzdys. Lietuvoje per 10 pastarųjų metų neliko dienraščių, neliko laisvos ir nepriklausomos televizinės publicistikos, neliko diskusijos, kurioje atsispindėtų visos nuomonės.
Ar teisūs tie, kurie sako, kad lietuviui laisvė reiškia tą patį, ką ir visą gyvenimą ant lenciūgo laikytam šuniui? Paleistas nuo pavadžio, jis glaudžiasi prie jį kankinusio pono kojų, nes laisvė jam dar baisesnė?
Aš manau, kad tie, kurie taip apie mus galvoja, labai klysta, kad Sąjūdžio dvasia žmonėse gyva ir mes susivienysime, kad susigrąžintume tai, ką iš mūsų pavogė. Laisvę!
