Rūta Averkienė. Mes suprantame, kad tas laikotarpis buvo panašus į pragarą

Būna dienų, kurios augina ir pakylėja virš kasdienybės. Tokia diena buvo Kabelių kaime, kur minėjome legendinio partizanų vado, pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio septyniasdešimt penktąsias žūties metines. Čia 1944-1945 metais jis dirbo girininkijoje buhalteriu, čia pradėjo partizaninės veiklos kelią, čia dar yra jį prisimenančių žmonių…

Vakar į Kabelius kaip ir kaskart gausiai suvažiavo jo šeima – sūnus, vaikaičiai, provaikaičiai, giminės, atėjo pasimelsti Kabelių kaimo žmonės. Šv. Mišias už senelį ir jo bendražygius aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus. Pamokslo metu jis pasakė labai svarbų dalyką- senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog jie meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus.

„Senelis savo žodžio, priesaikos kovoti už Lietuvą laikėsi visą gyvenimą, už ją paaukojo savo gyvybę. Mes suprantame, kad tas laikotarpis buvo panašus į pragarą. Jis, turėdamas šeimą ir galėdamas jai užtikrinti bent minimalų saugumą, visgi pasirinko pirmiausia ginti Lietuvą. Net ir suprasdamas, kad nukentės jo šeima, jam padėję žmonės”.

Vakar po Šv. Mišių turėjau garbės paskaityti pranešimą pagal Kabelių kaimo žmonių prisiminimus apie Kazimieraitį, kuriuos prieš kurį laiką buvau pakviesta užrašyti būsimai knygai. Šį pranešimą buvo kaip niekaip atsakinga parengti – jaučiau atsakomybę ir prieš Kazimieraičio giminę, ir prieš mano kalbintus žmones.

Prisiminimai tikrai jautrūs, ir klausant jų, ir vakar skaitant, kažkoks gumulas gerklėj strigo… Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus–Bijūno sūnus Kostas Valentukevičius man pasakojo: „Kazimieraitis tėvuką ir užvedė ant tikro partizaninio kelio, jie buvo bendražygiai…

Per Kūčias tėvas buvo parėjęs, pavalgė sočiai ir sakė, kad ilgai gyvens. Bet gyveno labai trumpai – tėvą nušovė 1945 m. birželio 16 d. Jis slapstėsi, bet paskutinę dieną dar užėjo į bunkerį daiktų pasiimt. Beeinant atgal, rusai pasitiko ir toj vietoj pievoj jį nušovė, nuėmė nuo jo gerus batus striukę, striukės kišenėj buvo jo ir mamos nuotrauka.

Paskui jie atėjo pas mamos seserį ir pasakė, kad šiandien nušovė žmogų. Sesuo suprato. Tėvą rado įmestą į bunkerį, nurengtą ir užmestą šakom. Mamai reikėjo parsivežti savo vyrą. Visi bijojo, bet visgi atsirado drąsių. Susiorganizao kaimo žmonės, parvežė ir palaidojo.

Kazimieraitis labai gedėjo savo ištikimo draugo. Likau be tėvo trijų mėnesių…“, – su nepaslepiamu liūdesiu balse pasakojo sūnus Kostas. Su mama ir senele jis buvo ištremtas į Sibirą. O kai grįžo, jau laisvoje Lietuvoje netoli bunkerio, kuriame partizanavo Kazimieraitis ir jo tėvas, ir netoliese pievoje tėvas žuvo, jis pastatė kryžių. Jis liudija apie čia vykusius mūšius ir žmonių praradimus.

Elytė Miliauskienė, kurios tėvai Kazimieraitį globojo, man dzūkiškai pasakojo: „Kazimieraitis gyveno mūs namuosa, už pertvaros, mažam kambarėlin. Tėtukas išpjovė lantas ir ty kampan buvo padaryta slėptuvė. Atsimenu viskų, man buvo jau septyni metai. Mes su draugi Siguti jam šokdavom. Jei žinodavom, kadu parais iš darbo, bėgdavau pascikc. Prismenu, kad mani Kazimieraitis ne vienų kartų an rankų laikė, panešodavo. O kap susruošė aic miškan, tai mamytė ir tėvukas prašė: „Pone, neikit miškan, žmona liks našlė, o vaikuciai našlaiciai. O jis pasakė: „O kas kariaus, jei niekas miškan neis?“ Kai jis išajo, tai visciek ataidzinėjo mūs šaimon. Jam an karcies iškeldavom skarytį. Tai reiškė, kad kaiman ramu ir viskas gerai. Jis pas mus miegodavo, valgydavo. Kap nakciu ateidavo tikryc, ar nėra pas mus Kazimieraičio, tai jis kavodavos slėptuvėn, kurių buvo tėvas jam padaris. Tėvas an tos vietos užpyldavo visokių drožlių, kad ciej nesuprast, o Kazimieraičio lovon mano brolis atsiguldavo. Tai ruskiai apžūrėdavo su prožaktorum ir nieko neradį, išaidavo…“. Jis paraidavo, o paskui atsisveikino ir pasakė: „Išeinu Merkinėn”. Ty greitai ir žuvo. Ir verkėm visi kaip savo artimiausio šeimos nario, mes buvom vaikai, jis labai mylėjo mus, sakydavo, kad ir mano vaikai toki”.

Sigutė Grigaitė, Kazimieraičio ryšininko Jono Grigo dukra, pasakojo: ,,Mano tėvukas buvo asmeninis Kazimieraičio ryšininkas. Netoliese pelkėje jie įsirengė namuką, į kurį ateidavo ne tik Kazimieraitis, bet ir kiti vadai. Tėvui buvo tekę daug kur pabuvot su Kazimieraičio pavedimais. Kadangi jie turėjo rašomąją mašinėlę ir rotatorių, perdavinėjo kvietimus atvykti ir kitas žinias.

Kazimieraitis tėvui buvo labai atviras, daug pasakodavo. Šviesdavo jį. Tėvas klausė, kodėl jis, būdamas aukšto rango karininkas, nepasitraukia į Vakarus, o jis atsakydavo: O kas čia vadovaus ir kovos, jei mes pasitrauksim. Mes gi davėme priesaiką”. Kazimieraitis buvo labai tikintis, prieš kur nors eidamas, visada pasimelsdavo”.

Labai džiaugiuos, kad už savo pranešimą sulaukiau šiltų padėkos žodžių. Orchidėja, kurią Kazimieraičio giminių vardu man įteikė jo vaikaitė Rūta, primins šią ypatingą dieną. Norėčiau ją padėti ant Kazimieraičio kapo. Deja, jo palaikai vis ar nesurasti…

Vėliau šventoriuje prie pernai pastatyto paminklo kunigams-šviesuliams Vytautas Budnikas pasakojo apie tai, kad sovietmečiu parapija buvo tautiškumo puoselėjimo centras, aplankėme Kabelių kleboniją, kur sesuo Agnė papasakojo apie kunigą Joną Lauriūną ir čia sovietmečiu veikusią pogrindinę kunigų seminariją.

Svarbia informacija pasidalino partizanų palaikų tyrinėjimuose dalyvaujantis Ernestas Kuckailis. Jis apgailestavo, kad Kazimieraičio palaikų paieškos šiemet kol kas bevaisės, tačiau tolimesnėms paieškoms dedamos visos įmanomos pastangos. Jis atsivežė parodyt šovinius, kuriuos rado aplinkiniuose Kazimieraičio žūties vietos miškuose.

Jautriai iki graudumo partizaniškas dainas dainavo Agne Sabulyte, jai pritarė giminaičiai…

Tos Šv. Mišios, kunigo Gintaro pamokslas, provaikaičių giesmės ir skaitomos maldos, visi pasakojimai… buvo jautru iki sielos gelmių… Kad Vitkų šeimos nariai paveldėjo savo tėvo ir senelio kilnumo, taurumo, atjautos bruožus, įsitikinau praėjusių metų sausio 13 su jais eidama į 25 kilometrų žygį iki Kazimieračio vadavietės… Jų šeimoje nemažai talentingų muzikų, gydytojų, menininkų, dvasininkų… Tokią dieną kaip niekad pajunti, kaip gera gyvent laisvoj šaly… Kaip iš visos širdies dėkojam tiems kovotojams už dovanotą laisvę… Ir Tebūnie Jiems amžinas Dangus.